Varnas Pegaso sparnais

1949 metų kovo 7 dieną dėl MGB agento “Varno“ išdavystės žuvo 15 Lietuvos partizanų. Pats išdavikas, vėliau išgarsėjęs kaip vaikų poetas Kostas Kubilinskas, lygiai po 13 metų mįslingomis aplinkybėmis mirė sanatorijoje Pamaskvėje.

Tais metais pavasaris aušo nenoriai. Speigais tvoras poškinusi 1949-ųjų žiema tebelaikė nelaisvėje Dzūkijos miškus. Sniego antrankiai tebeveržė eglių ir pušų šakas, ledo grotos nepaleido upokšnių, miškų keliukus vis dar dengė baltuma, kur ne kur paženklinta žvėries pėdsako, rogių vėžių ar žmogaus bato įspaudo. Retai kas be didelio reikalo tuomet klaidžiojo giriose, po apgaulinga balta ramybe slėpusiose mirties alsavimą.

Tą kovo 7-osios rytmetį Kalesnykų miško keliuku paknopstomis skuodę du vyrai tikėjosi likti nepastebėti – antraip ką tik įvykdyta jų piktadarybė galėjo tuoj pat iškilti aikštėn. Ir vis dėlto kelios poros akių įsidėmės bėglius. Vienas iš jų – kresnas ilgaplaukis – bus atpažintas ir įvardintas kaip partizanų štabo ryšininkas Kostas Kubilinskas. Tuomet nebeliks jokių abejonių, kad jis ir buvęs jo bendramokslis Algis Skinkys, vykdydami čekistų užduotį, iš pasalų nužudė žeminėje miegojusį laikinąjį Dainavos apygardos vadą Benediktą Labėną-Kariūną.

O kol kas išdavikų laukia dar vienas juodas darbas – kiek galima greičiau atsirasti Alytuje ir atvesti čekistų būrį prie kitoje žeminėje įsikūrusio Kazimieraičio rinktinės štabo. Šią užduotį netikėtai palengvina MGB agentus pasivijusios rogės. Jas važnyčiojęs seniokas nenori vežti nepažįstamųjų, tačiau priverstas juos įsisodinti – mėginimas ginčytis su miške sutiktais nepažįstamais ir galbūt ginkluotais vyrais gali baigtis liūdnai. Taigi, rogės su išdavikais pajuda link miesto, nešdamos pražūtį dar keturiolikai Lietuvos laisvės kovotojų.

Tuomet mokytojas ir poetas Kostas Kubilinskas, partizanams žinotas kaip ryšininkas Kapsas, o čekistams – kaip agentas “Varnas“ galės atsiimti savo trisdešimt sidabrinių. Lygiai po trylikos metų, tokį pat kovo rytą, šiais sidabriniais jis ir pasprings. Bet apie tai – kiek vėliau. O dabar pamėginkime atsakyti sau į klausimą: kas paskatino šį talentingą bet silpnadvasį menininką pasirinkti niekšo, žmogžudžio ir išdaviko likimą?

 

Įtikėjęs būsima šlove

 

Pseudonimas: „Varnas“, bendradarbiavimo laikotarpis: 1946 – 1951 m., priklausymas partijoms: nepartinis, profesija ir užsiėmimas: laikraščio „Komjaunimo Tiesa“ literatūrinis bendradarbis, poetas, pašalinimo iš agentūrinio tinklo priežastys: išsišifravo. Ta – lakoniški duomenys iš MGB agento Kosto Kubilinsko asmens kortelės. Tokių kaip jis nelemtais 1949-aisiais buvo daugiau nei 26 tūkstančiai. Tačiau užduotis žudyti savo buvusius draugus čekistai patikėdavo tik nedidelei agentų daliai. O tapti judais savo noru, ryždavosi tik vienetai. Agentas “Varnas“ buvo vienas iš tokių.

Kokie motyvai skatindavo iš pažiūros normalius žmones eiti į sandorį su priešu? Kaip pastebi sovietinio saugumo veiklą Lietuvoje tyrinėjusi istorikė Nijolė Gaškaitė, verbuodami agentūrą, čekistai visais laikais naudojosi trimis motyvais: baime, materialiniu ar kitokiu suinteresuotumu ar idėjiniu bendrumu. Kuris iš šių motyvų galėjo lemti K. Kubilinsko išdavystę? Pradėkime nuo trečiojo.

Kaip dienoraštyje pastebi Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, “idėjinius“ agentus pokaryje čekistai dažniausiai rinkdavosi “iš mažiausiai sąmoningos, žemos moralės, bolševikinei santvarkai prijaučiančių gyventojų dalies.“ Partizanų dokumentuose randame ir tokį jų apibūdinimą: “Šitie savo dūšia ir kūnu parsidavę okupantams, skundė visus iš dešinės ir iš kairės, džiūgavo, matydami tremiant Sibiran kaimynus, pataikavo valdžiai ir neapkentė viso, kas lietuviška“.

Ar toks apibūdinimas galėtų tikti K. Kubilinskui ir jį išauginusiai šeimai? Jei priimtumėme bolševikų išgalvotą “klasinį požymį“ – gal ir taip. Būsimas poetas gimė ir augo skurdžiame Vilkaviškio apskrities Rūdos kaime.

Vargu ar ką nors lėmė ir tai, kad berniuko tėvu tapęs Andrius Kubilinskas (apie biologinį būsimo poeto gimdytoją istorija nutyli) iki vedybų su vaiko motina Katre uždarbiavo eidamas per žmones, kad buvo Sibire, kad kasė anglis Škotijoje ir ten, pasak knygos “Dramatiškos biografijos“ autoriaus Roko Subačiaus organizavo darbininkus kovai už savo teises. Net jei A. Kubilinskas ir buvo socialistas, kalboms su berniuku apie proletariato bėdas jis tiesiog neturėjo laiko. Paskui vyresnėlį šeimoje gimė dar trys vaikai, Kostą reikėjo ruošti į mokslus, o visas šeimos turtas buvo tik šiaudastogė trobelė,  pusantro hektaro smėlėtos žemės ir vienas kitas gyvulys. Tad ūgtelėjusiam vyresnėliui jau teko prisidėti prie šeimos pajamų – vasaromis ji piemenaudavo pas turtingesnius ūkininkus. Tačiau vargu ar graudi vaikystė, pasak paties poeto, “plikoj ražienoj  – prie bandos“ žadino Kosto “klasinę sąmonę“ – tokių kaip jis Lietuvoje buvo daug, bet retas piemenėlis dėl to tapo idėjiniu bolševiku ir sovietijos garbintoju.

Beje, kaip tik piemenaudamas Kostas atrado turįs eiliuotojo talentą. Pasakojama, kad jau tuomet jis apdainuodavęs kiekvieną kaimo vaiką, o besimokydamas Gižų pradžios mokykloje spėjo prirašyti eilėraščių sąsiuvinį. Vargu ar jo poetinis talentas būtų galėjęs tinkamai atsiskleisti, jei ne Gižų klebonas, apsiėmęs globoti gabų vaikį ir ne kartą apmokėdavęs už jo mokslus katalikiškoje Marijampolės gimnazijoje.

Būtent čia buvęs piemenėlis pirmą kartą sulaukė pripažinimo – nusiuntęs pluoštą eilėraščių į katalikiško Marijampolės vaikų laikraščio “Šaltinėlis“ redakciją, jis gavo redakcijos premiją, tačiau svarbiausia – “Šaltinėlyje“ buvo išspausdinta jo nuotrauka. Štai tuomet Kostas akimirksniu patikėjo savo talentu ir būsima šlove. Jis rašė ir rašė, o smagius eiliuotus jo tekstelius mielai spausdino ne tik Marijampolės laikraštėlis, bet ir Kaune leisti vaikų žurnalai “Žvaigždutė“, “Žiburėlis“, “Ateities spinduliai“.

Vargu ar reikia pridurti, kad katalikiškoje Marijonų gimnazijoje besimokęs ir katalikų spaudos išgarsintas jaunasis poetas aktyviai dalyvavo ir ateitininkų veikloje, o apie kokius nors kairiųjų gimnazistų ratelius greičiausiai nebuvo nė girdėjęs. Taigi, nei bolševikinės, nei sovietinės dvasios vaikinui čia niekas negalėjo įpūsti.

 

Pataikavo ir rudiems, ir raudoniems

 

Jei būtų kitaip, septyniolikmetis Kostas, matyt pirmas būtų griebęs raudoną vėliavą ir puolęs sveikinti 1940-aisiais Lietuvą užplūdusių sovietų. Tačiau mažažemių vaikas atėjūnais, regis, nesidžiaugė. O ko džiaugtis, jei šie kaip mat uždarė Marijonų gimnaziją ir vaikinui mokslą teko tęsti Vilkaviškyje. Tenykštėje “Žiburio“ gimnazijoje Kostas nesiveržė šlovinti naujo gyvenimo okupantų spaudoje. Priešingai – jis aktyviai bendradarbiavo pogrindiniuose ateitininkų laikraštėliuose, kurie išspausdino ir keletą jo antisovietinių eilėraščių.

Užėjus vokiečiams, K. Kubilinsko eilėraščių tematika nepasikeitė. Okupantams uždarius Marijampolės mokytojų seminariją, kurioje jis tuo metu mokėsi, į gimtąjį sodžių sugrįžęs poetas rašė viską, kas tuo metu turėjo paklausą – šaipėsi iš Stalino, bolševikų, nevengė net antisemitinių motyvų. Pastaruosius galime laikyti pirmu pavojaus signalu – vardan to, kad jo eilėraščiai būtų išspausdinti, poetas leido sau tokius dalykus, kurie nedera nei su morale, nei su padorumu, nei sveika nuovoka.

O kad nuovokos K. Kubilinskui trūko, liudija kad ir tokia istorija: 1944-ųjų vasarą, Raudonajai Armijai priartėjus prie Lietuvos, žurnalas “Karys“ išspausdino jo poemėlę “Eltesera (L.T.S.R)“, kurioje, prisimindamas 1940-uosius poetas be kita ko rašo ir apie sovietų “blekinę tačanką“, kuriai po kojų barzdas kloja žydų minia, ir apie plakatus su “raudonosiomis beždžionėmis“ ir apie minios keršto nusipelniusias susivėlusias Markso kudlas.

Kai kas iš K. Kubilinsko bičiulių suprato, kad po savaitės kitos sugrįžę sovietai už tokias eiles nepaglostys ir net ragino jį trauktis iš Lietuvos, tačiau poetas atsisakė motyvuodamas tuo, kad be gimtosios žemės nebeliks kūrybos o be kūrybos jis yra niekas. Štai šis motyvas, iš pažiūros visiškai normalus ir suprantamas, labai greitai taps bene svarbiausiu, pastūmėsiančiu K. Kubilinską į niekšingiausią sandėrį su priešu.

O kol kas poetas jaučiasi tarsi rožiniame vaikų kambaryje, kuriame pabodusį žaisliuką galima pakeisti kitu, ir žaidimas tęsis. Nebetinka antisovietiniai eilėraštukai – puiku, pakeisime juos tokiais, kokių reikia! Tik nepykite ant išdykėlio… Tačiau realybė už poetinio namelio sienų pasirodė esanti visiškai kitokia.

Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad, pakeitus kailį, K. Kubilinskui pavyks iš balos išlipti sausam. Poetas užverčia redakcijas sovietus šlovinančiais eilėraščiais, persikelia į Vilnių, įstoja į komjaunimą, įsitaiso dirbti į “Komjaunimo tiesos“ redakciją, įstoja į universitetą, išrenkamas Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku ir… kaip mat atsiduria MGB akiratyje. Žinodami apie literato karo metų “nuodėmes“, matydami jo pastangas reabilituotis ir stebėdami poeto karjerą, čekistai, matyt nusprendė, kad K. Kubilinskas dėl jos padarys viską – tereikia įjungti du motyvus – šantažą ir suinteresuotumą. O tam, kad “klientas“ taptų sukalbamesnis, pirmiausia reikia atimti iš jo visus turimus “žaislus“.

Katės ir pelės žaidimas prasidėjo 1946-ųjų sausį. Pirmiausiai čekistai priminė jo antisovietinius eilėraščius ir pareiškė: arba bendradarbiauji, arba netenki visko. Tokio pokalbio užteko, kad didelių vertybių nepuoselėjęs poetas išsigąstų ir iš susitikimo su “globėjais“ sugrįžtų jau kaip KGB agentas “Varnas“. Kita vertus, viso savo padėties rimtumo K. Kubilinskas tąsyk, regis dar nesuvokė, tad mėgino čekistus vedžioti už nosies, pasak vieno MGB dokumento, pateikdamas tik “keletą nereikšmingų pranešimų apie ateitininkus“.

Tuomet prasidėjo antrasis spektaklio veiksmas. Demaskuotas kaip “prisiplakęs nacionalistas ir vokiečių talkininkas“, K. Kubilinskas akimirksniu išlėkė ir iš darbo, ir iš universiteto, ir iš jaunųjų rašytojų sekcijos. Netrukus poetas suprato, kad jam užvertos ir visų leidyklų durys. Viskas, dėl ko jis gyveno, staiga neteko prasmės. Maža to, nuojauta kuždėjo, kad šituo viskas nesibaigs – net ir už menkesnes “nuodėmes“ tais laikais buvo galima užsidirbti 25 metus lagerių.

Taigi, viską praradęs K. Kubilinskas nutaria dingti iš sostinės ir, kol viskas nurims, įsikuria draugo tėviškėje – atokiame Zarasų rajono kaime. Tačiau glitūs MGB čiuptuvai jį pasiekia ir ten. 1947 metų rugpjūtį poetas netikėtai persikelia į Alytaus apskrities  Lynežerio kaimą ir įsitaiso ten mokytoju. Kodėl K. Kubilinskas atsidūrė būtent ten ir kodėl jam vis dėlto buvo leista mokytojauti, pamatysime labai greitai.

 

Suplanuota niekšybė

 

Lynežeryje eiliuojančiu poetu netruko susidomėti Dainavos apygardos partizanai. Pirmasis ankstyvą 1948-ųjų pavasarį jį aplankė vietinio būrio vadas Stasys Jovaišas-Gražuolis. Jam K. Kubilinskas pasipasakojo, kad yra išmestas iš universiteto, tačiau apie darbą “Komjaunimo tiesoje“ ir sovietus šlovinančias eiles nutylėjo. Vis dėlto partizanai greitai sužinojo ir apie šią poeto gyvenimo pusę. Tuomet K. Kubilinskas parrodė pakartotinai apsilankiusiam Gražuoliui straipsnius, kuriame jis išvadintas “nacionalistu“. To pakako, kad apygardos vadovybė nuspręstų, jog K. Kubilinskas – žmogus “su tautine sąžine“. K. Kubilinskui pasiūlyta bendradarbiauti partizanų spaudoje, o jis pats pakviestas į 1948-ųjų balandžio mėnesį surengtą partizanų apdovanojimo šventę. Būtent ten Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir pasiūlė poetui pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir ateiti į ateiti į štabą leisti pogrindinės spaudos.

K. Kubilinskas spyriojosi, prašė laiko apsispręsti – bent jau iki rudens, kol prasidės nauji mokslo metai. Daug kas tokį mindžikavimą palaikė inteligento neryžtingumu ir net neįtarė, kad kaimo mokytojas jau senokai vykdo šėtonišką planą. Kad dar 1946-ųjų rugpjūtį jis parašė laišką LKP CK literatūros ir meno propagandos skyriaus vedėjui Kaziui Pivoriūnui ir kad jame   į okupantų nemalonę patekęs poetas maldavo galimybės reabilituotis. Partizanai nežinojo ir to, kad šis laiškas jau senokai perduotas liūdnai pagarsėjusiam MGB 2-ojo skyriaus viršininkui Iljai Počkajui. Nežinojo ir apie šio čekisto pažymą, kurioje informuojama apie poetui pateiktą sąlygą:  į literatūrinį darbą jis galės tik su sąlyga, “jei išpirks kaltę ir savo veikla įrodys savo ištikimybę mums“. Dokumente taip pat sakoma, kad į I. Počkajaus pasiūlymą K. Kubilinskas reagavęs su didžiausiu entuziazmu, pareikšdamas, jog “įvykdyti mūsų užduotį jis gali tik pats, likviduodamas Vanagą ir jo aplinkinius.“

Pelėkautai užsitrenkė. Kur nepadėjo botagas, padėjo pasiūlytas meduolis. Štai kodėl 1947-ųjų rudenį K. Kubilinskas buvo permestas į Lynežerį! Beje, tuo metu jis jau veikė ne vienas. Netoli Lynežerio apsigyveno ir per K. Kubilinską užverbuotas jo vaikystės draugas – toks pat nemalonėn patekęs “nacionalistas“ Algis Skinkys, gavęs agentūrinį “Ryto“ slapyvardį. Spalio mėnesį pastarasis įsitaisė į Dainavos apygardos štabo spaudos ir propagandos skyrių, o K. Kubilinskas-Kapsas tapo štabo ryšininku. Tai leido kaimo mokytojui ir toliau gyventi legaliai.

Pirmą kartą apie K. Kubilinską štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininkas L. Baliukevičius-Dzūkas užsimena 1948-ųjų  lapkričio mėnesį: “Garbiniuotasis poetas (Kapsas) neapsisprendžia likti pas mus. Jis galvoja, galvoja, bet prieina prie to paties punkto: pas mus jokiu būdu nelikti. Kiekvienam svarbus savas kailis. Retas iš mūsų intelektualų gali pasiryžti už tėvynės laisvės idėją mirti“. Rašydamas šias eilutes, pogrindžio karys nė nenujautė, kad už to, ką jis laiko inteligento neryžtingumu, slepiasi suplanuota niekšybė. Nenujautė jis ir to, kad prieš kelias savaites naujasis kovos draugas savo šeimininkui I. Počkajui raportavo visomis jėgomis siekiantis “prisidėti prie šių banditinių šliužų sunaikinimo. Reikia tik vieno – kad jam “būtų sudarytos sąlygos reabilituotis tarybinėje literatūroje, nuo kurios jis turėjo atitrūkti tik dėl praeities klaidų“. Tiesa, vėliau “Varno“ apetitas ėmė augti: 1949-ųjų vasario 23-osios pranešime jis ragina savo šeimininkus „spręsti klausimą dėl atskiro buto man paskyrimo. Ten, kur aš dabar gyvenu, taip daug žmonių, kad nei rašyti, nei dirbti neįmanoma…“

Verta pastebėti, kad tokį reikalavimą K. Kubilinskas kelia net sužlugdęs planuotą operaciją. Šeimininkai neatlyžta: “1949 sausio mėn. užduoties jūs neįvykdėte. (…). Laikome būtinu esant pirmai galimybei užbaigti darbą, likviduojant gaujų vadus asmeniniu ir bunkeryje esančiu ginklu. Patogiausia juos likviduoti miegančius, kas užtikrins jūsų saugumą ir leis likviduoti kitus bunkerius“.

 

Kruvini poeto laurai

 

Galiausiai “Varnas“ pranešė likvidavimo operaciją įvykdysiantis iki kovo 10 dienos. Išdavikas skubėjo ne vien todėl, kad jį spaudė čekistai, bet ir todėl, kad štabo vyrams jo ir A. Skinkio elgesys pradėjo kelti negerų minčių. Pirma – abu buvo labai smalsūs ir klausinėjo dalykų, kurių tikrai neprivalėjo žinoti. Antra, prieš pat tragišką atomazgą K. Kubilinskas ėmė be jokio reikalo ir net neturėdamas tam leidimo landžioti į apygardos štabą. Partizanų ryšininkas Alfonsas Kuzmickas-Medžiotojas kartą tiesiai paklausė L. Baliukevičiaus-Dzūko: kodėl partizanai būryje laiko „šitą išgamą Kubilinską… Pamatysit, kaip jis jus pražudys!“ Dzūkui atsakius, kad už Kapsą galvą dedąs Kazimieraičio rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Medžiotojas atrėžė: „greičiau Žaibas padės galvą“.

Ryšininko pranašystė išsipildė kovo 7-ąją. L. Baliukevičiui-Dzūkui ir dar keliems partizanams išvykus inspektuoti apygardos, štabo bunkeryje liko tik du išdavikai ir apygardos vado pareigas ėjęs Benediktas Labenskas-Kariūnas. Kas vyko toliau, matyti iš paties “Varno“ ataskaitos:

“Kai Kariūnas atsigulė miegoti, Varnas ir Rytas rašteliais (kuriuos sudegino) susikalbėjo asmeniškai likviduoti apygardos vadą Kariūną. Jei Varnas iš anksto būtų žinojęs, kad pirmadienį jo neišleis, jis būtų šaudęs, nesiskaitydamas nei su aplinkybėmis, nei kiek jų ten yra, nes jo nervai taip buvo išsekinti, kad jam viskas buvo vis tiek. Todėl, kai bunkeryje liko vienas Kariūnas, Varnas taip greitai jį nušovė, kad Rytas nespėjo atsikvošėti. Rytas po Varno šūvio instinktyviai pakartojo šūvį. Varnas iššovė dar trečią kartą ir, atidarę liuką, o paskui uždarę ir užmaskavę – pabėgo.“

Jau minėjome, kad įvykdę žmogžudystę, išdavikai nuskuodė į Alytų. O apie tai, kas vyko toliau, galime sužinoti iš šios MGB pažymos: „Likvidavę Kariūną, agentai nuėjo į Alytų, o po to su kariuomenės ir operatyvinių darbuotojų grupe grįžo į bunkerių rajoną ir atvedė kariuomenę prie Žaibo bunkerio, tiksliai nurodė liuką ir dalyvavo operacijoje. Šiame bunkeryje buvo užmušti 6 banditai. Tęsiant operaciją, kovo 7-9 dienomis Lazdijų, Varėnos ir Prienų apskrityse surengtos karinės akcijos, kurių rezultate 15 banditų sunaikinta ir 3 paimti gyvi“.

Iš tikrųjų tą dieną prie Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerio žuvo keturi kovotojai: rinktinės vadas V. Voveris-Žaibas, štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Geležinio Vilko grupės vadas Petras Šilanskas-Labutis ir būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis. Išsiveržti iš bunkerio mėginusį Žaibą pakirto čekistų kulkos. Kiti trys vyrai, nenorėdami pasiduoti gyvi, susisprogdino granatomis.

Po šios operacijos abu išdavikai buvo parvežti į Vilnių. Ir nors I. Počkajus ataskaitoje žadėjo, jog “po poilsio agentai bus įdiegiami į kitos gaujos štabus“, taip neįvyko. Čekistų parankiniai buvo demaskuoti iš karto po to, kai paaiškėjo, kas buvo tie mišku į Alytų bėgę vyrai. Garsas apie išdavikus pasklido po visas partizanų apygardas, tad 1951-aisiais abu buvo nurašyti į archyvą kaip išsišifravę agentai. Tiesa, I. Počkajus “Varnui“ duotą pažadą ištesėjo – K. Kubilinskui už išdavystę sumokėta 7300 rublių. Gavo jis ir butą, ir darbą. Jo eiles vėl spausdino leidyklos. Spėjo buvęs agentas išgarsėti ir kaip talentingas vaikų poetas.

Bet krauju sutepti laurai laimės neatnešė. Išdavikas liko vienas kaip vilkas – seni draugai jo šalinosi, nauji pažįstami vengė. Ištikimiausia jo drauge labai greitai tapo degtinė. Kalbama, kad pasigėręs jis keikdavo savo kuratorių I. Počkajų, pasakodavo apie čekistų jam duotas užduotis, kol galiausiai tų pačių čekistų buvo nusiųstas pasigydyti į vieną Pamaskvės sanatoriją. Ten 1962 metų kovo 9 dieną jis ir mirė. Sovietmečiu buvo sakoma, kad mirė nuo širdies smūgio. Vėliau kalbėta, kad paspringo degtine. Ne ką mažiau įtikinamai atrodo spėjimai, kad nebereikalingu ir plepiu išdaviku atsikratė buvę jo šeimininkai. Kad ir kaip būtų, netgi ne bjauri mirtis, o juodo kvaitulio aptemdyti paskutinieji trylika “Varno“ gyvenimo metų ir buvo Judo vertas atpildas.