Esu Aras Lukšas. Gimiau 1963 metų vasario 10 dieną Kaune. Žurnalistikoje nuo 1988 metų. Dirbau televizijoje, keliose radijo stotyse, naujienų agentūrose, savaitraštyje “Veidas“, dienraštyje “Lietuvos žinios“ .
Rengiau laidas ir publikacijas įvairiomis temomis, tačiau didžiausia mano aistra – XX amžiaus Lietuvos istorijos peripetijos, o svarbiausia tema – žmogaus likimas ir pasirinkimas akistatoje su istorijos mėsmale. Tad šio tinklalapio rubrikoje “Istorija“ pasiūlysiu Jums susipažinti su tuo, ką esu parašęs per pastaruosius dešimtį metų .
Mielai lauksiu Jūsų pastabų ir atsiliepimų.
Laisvės istorijos mozaika 
Laba diena, gerbiamas Arai,
Noriu perduoti Jums savo mamos, Zenos Velionienės, laišką ir palinkėjimus.
Gerb. Arai,
Aš, Zena Velionienė, “Lietuvos žinios“ laikraščio prenumeratorė, 10 metų Igarkos tremtinė, su nekantrumu laukiu Jūsų straipsnių apie pokario Lietuvos patriotus, Lietuvos partizanus. Labai labai dėkoju Jums už tuos straipsnius, skleidžiamą istorinę tiesą ir informaciją, ir labai norėčiau išvysti apie tai Jūsų knygą. Ar neturite numatęs tai padaryti?
Nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės šiame kilniame darbe ir tikiuosi, kad knygą Jūs parašysite!
Stiprybės Jums linkėdama,
Pagarbiai
Zena Velionienė
PatinkaPatinka
Laba diena, gerbiamoji Zena,
ačiū, už gerus atsiliepimus. Turiu pasakyti, kad iš tiesų planuoju knygą, ir ne vieną. Kaip tik šiuo metu vyksta pokalbiai su leidyklomis, galutiniai sprendimai turi būti priimti jau šį mėnesį. Jei viskas klostysis sklandžiai, tikiuosi, kad knyga pirmoji iš planuojamų knygų turėtų pasirodyti iki šių metų pabaigoje.
SU geriausiais linkėjimais,
Aras Lukšas
PatinkaPatinka
Laba diena, ar galėčiau sužinoti Jūsų el.pašto adresą? Dėkoju iš anksto.
PatinkaPatinka
Gerb. Lukšas,
Prašau atleisti savo prastą lietuvių rašymą. Aš esu paskutinė mano šeimos pabėgėlių karta. Aš gyvenu Amerikoje. Norėdamas parašyti šį laišką, man reikėjo „Google Translate“. Man patiko jūsų istorija apie Sedos mūšį, paskelbtą Lietuvos zinose 2018 spalio 7 d. Jis išgyveno pragarą, kurį patyrė mūsų artimieji ir tautiečiai, ir įvykius tuo metu Lietuvos istorijoje. Ačiū.
Turiu keletą klausimų, susijusių su mūšiu ir TAR dalyviais. Mano dėdė Tolius (šeimos slapyvardis) buvo ir leitenantas TAR ir kovojo mūšiuose: Papile, Seda, Barstyciai ir Klaipėda. Čia jis ir jo Lietuvos kariniai draugai pasitraukė į Neringą, o po to – Labiau kartu su atsitraukiančiais vokiečiais. Labiau jis buvo „perkeltas“ į Lietuvos karinę kompaniją rytinėje pusėje kažkur netoli savo bobutės Eugenijos Dambrauskaitės Oginskienės. Eugenija gyveno Varšuvoje. Aš tai žinau iš savo tyrimų apie Toliusą nuo laiško, kurį jis parašė mano senelio broliui Domui 1944 m. Gruodžio 11 d. Tai buvo parašyta žvakių šviesoje iš bunkerio, esančio girdimoje artilerijos bombardavimo ir mašininio ginklo ugnies viduryje. Jų begalinėse dienų purvo ir lietaus dienomis jis laukė Raudonojo išpuolio, kuris leido jam ir jo ginkluotojams draugai grįžti atgal į Lietuvą. „Laukiam mes, laukia kareiviai, kada tikimės patraukti žygio tvarka į Lietuvą.“ Ši akimirka niekada nebuvo, bet jis ir jo du leitenantai draugai galėjo sugrįžti ir kovoti už savo šalį kaip partizanai, „Naktis“ ir „Piliakalnis“ arba požeminė dalis. Manau, kad jie visi pabėgo iš Raudonosios armijos kalinio traukinio, važuoant į Daugvapilius.
Kaip toks „perskirstymas“ dirbo Vokietijos armijoje? Kaip tokie kariai yra lietuviai? Ar apie juos yra daugiau parašyta? Mano spėjimas yra tai, kad laiškas buvo parašytas kažkur šalia Vyslos-Narew-Modlin trikampio, esančio tik į rytus nuo Varšuvos. Ten jie buvo prastesni ir prastai įrengti. Jie reikalavo visos pagalbos, kurią jie galėjo užkirsti kelią Raudonosios armijos užpuolimui. Ar galima sužinoti, kur šiame regione aptarnauja Lietuvos įmonės; kai jie buvo paleisti iš pareigų ar užfiksuoti?
Dėkojame, kad gyvenote Lietuvos istoriją.
Algirdas
PatinkaPatinka