Laisvės diena

1993-ių­jų rugp­jū­čio 31 die­ną Lie­tu­vą pa­li­ko pa­sku­ti­niai Ru­si­jos ka­riuo­me­nės da­li­niai. Taip bai­gė­si 53 me­tus 2 mė­ne­sius 18 die­nų tru­ku­si mū­sų ša­lies oku­pa­ci­ja.

1993 me­tų rugp­jū­čio 31-osios pa­va­ka­rę iš Kau­no Vai­do­to gat­vė­je dis­lo­kuo­tos ba­zės ge­le­žin­ke­lio sto­ties link pa­ju­dė­jo ru­siš­kos ka­ri­nės tech­ni­kos ko­lo­na. 108-asis oro de­san­to pul­kas iš­vy­ko ty­liai, be jo­kių iš­kil­mių, nors jos ir bu­vo nu­ma­ty­tos. Tą­dien ka­rei­vi­nių te­ri­to­ri­jo­je tu­rė­jo bū­ti iš­kil­min­gai nu­leis­ta Ru­si­jos vė­lia­va ir iš­kel­ta Lie­tu­vos tris­pal­vė. Ru­si­jos ka­riuo­me­nės šiau­rės Va­ka­rų gru­puo­tės va­das ge­ne­ro­las pul­ki­nin­kas Leo­ni­das Ma­jo­ro­vas tu­rė­jo tar­ti at­sis­vei­ki­ni­mo žo­dį. Ta­čiau iš­kil­mės ne­įvy­ko, nes ge­ne­ro­las Kau­ne taip ir ne­pa­si­ro­dė. Iš­kil­min­gai nu­leis­ti sa­vo vė­lia­vos ir pa­si­džiaug­ti, kad ka­riai pa­ga­liau grįž­ta į tė­vy­nę, jis ne­pa­no­ro. Ge­ne­ro­lo mi­si­ja te­ko dip­lo­ma­tui – trum­pą at­sis­vei­ki­ni­mo kal­bą pa­sa­kė Ru­si­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ni­ko­la­jus Ober­ty­še­vas, ku­ris, be­je, ge­ro­kai vė­la­vo į nu­ma­ty­tas iš­kil­mes.

18 va­lan­dą 5 mi­nu­tės sąs­ta­tas su Ru­si­jos ka­riais ir tech­ni­ka pa­ju­dė­jo iš Kau­no ge­le­žin­ke­lio sto­ties. 19 va­lan­dą 22 mi­nu­tės kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras Aud­rius But­ke­vi­čius in­for­ma­vo pre­zi­den­tą Al­gir­dą Bra­zaus­ką, kad pa­sku­ti­nis sve­ti­mos ka­riuo­me­nės da­li­nys ne­tru­kus pa­liks Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją. Ka­ri­nis sąs­ta­tas vals­ty­bės sie­ną kir­to 23 va­lan­dą 46 mi­nu­tės. Į pa­sku­ti­nę va­sa­ros nak­tį jis nu­dun­dė­jo ne­sus­to­da­mas, ly­di­mas tik te­le­vi­zi­jos ka­me­rų švie­sų ir fo­toa­pa­ra­tų blyks­čių, ku­rios įam­ži­no šią is­to­ri­nę aki­mir­ką.

Taip bu­vo vai­ni­kuo­tos dau­giau nei tre­jus me­tus tru­ku­sios Lie­tu­vos va­do­vy­bės pa­stan­gos iš­krapš­ty­ti so­vie­tų, o vė­liau Ru­si­jos ka­riuo­me­nę iš mū­sų ša­lies. Tiek de­ry­bos, tiek pats iš­ve­di­mas bu­vo ne­leng­vas dar­bas, tu­rint gal­vo­je ti­krai ne­ma­žą sve­ti­mos ka­riuo­me­nės kon­tin­gen­tą. Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Šiau­rės va­ka­rų gru­pės duo­me­ni­mis, 1992 me­tų sau­sio 1-ąją Lie­tu­vo­je bu­vo 34,6 tūkst. ka­rių: apie 7,3 tūkst. ka­ri­nin­kų, 3,6 tūkst. pra­porš­či­kų, 22,2 tūkst. ka­rei­vių ir ser­žan­tų, dau­giau kaip 1,4 tūkst. kur­san­tų, apie 1000 tan­kų, apie 180 lėk­tu­vų, 1901 šar­vuo­tis. To­kia grės­min­ga jė­ga kė­lė rim­tą pa­vo­jų at­kur­tai ša­lies ne­prik­lau­so­my­bei.

Le­dus pra­lau­žė disidentai

Apie oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mą iš Lie­tu­vos pra­bil­ta dar gū­džiais brež­ne­vi­niais lai­kais. Ta­čiau tuo­met tai da­rė tik pa­tys drą­siau­si di­si­den­tai.

Pir­mie­ji le­dai pa­ju­dė­jo 1975-ai­siais, kai 35 pa­sau­lio vals­ty­bės, įskai­tant ir So­vie­tų Są­jun­gą, Hel­sin­ky­je pa­si­ra­šė Eu­ro­pos sau­gu­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo kon­fe­ren­ci­jos Bai­gia­mą­jį ak­tą, ku­riuo įsi­pa­rei­go­jo gerb­ti žmo­gaus tei­ses, o kar­tu ir pri­pa­ži­no po­ka­ri­nių že­my­no sie­nų ne­lie­čia­mu­mą. Mask­va šį do­ku­men­tą su­pra­to sa­vaip – kaip Bal­ti­jos ša­lių oku­pa­ci­jos ir Krem­liaus įta­kos ko­mu­nis­ti­nė­je Ry­tų Eu­ro­po­je įtei­si­ni­mą.

Pra­ėjus mė­ne­siui po Bai­gia­mo­jo ak­to pa­si­ra­šy­mo, 1975-ųjų rug­sė­jį, Lie­tu­vos tau­ti­nis de­mo­kra­ti­nis ju­dė­ji­mas drau­ge su ana­lo­giš­ko­mis ki­tų Bal­ti­jos ša­lių or­ga­ni­za­ci­jo­mis nu­siun­tė laiš­ką di­džių­jų vals­ty­bių va­do­vams ir tarp­tau­ti­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, rei­ka­lau­da­mi sku­biai iš­ves­ti SSRS ka­riuo­me­nę iš šių kraš­tų. 1979 me­tų rugp­jū­čio 23-ią­ją šis rei­ka­la­vi­mas pa­kar­to­tas 45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­me, ad­re­suo­ta­me Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos ge­ne­ra­li­niam se­kre­to­riui Kur­tui Vald­hai­mui ir Hel­sin­kio Bai­gia­mą­jį ak­tą pa­si­ra­šiu­sių ša­lių vy­riau­sy­bėms. Ki­taip nei prieš 4 me­tus, šis do­ku­men­tas pla­čiai nu­skam­bė­jo pa­sau­ly­je, 1983 me­tų sau­sio 13 die­ną re­zo­liu­ci­ją dėl pa­dė­ties Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je pri­ėmė Eu­ro­pos Par­la­men­tas.

Ne­ma­ža da­lis iš 36 me­mo­ran­du­mą pa­si­ra­šiu­sių lie­tu­vių pri­klau­sė pog­rin­dy­je vei­ku­siai Lie­tu­vos lais­vės ly­gai (LLL). Bū­tent jos na­riai 1987-ųjų rugp­jū­čio 23 die­ną su­ren­gė so­vie­ti­nės Lie­tu­vos val­džios ne­sank­cio­nuo­tą mi­tin­gą prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo Vil­niu­je ir ja­me pri­mi­nė pa­sau­liui apie Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, il­gam nu­lė­mu­sius Lie­tu­vos li­ki­mą. 1988-ųjų lap­kri­tį iš pog­rin­džio iš­ėju­si LLL, Lie­tu­vos Hel­sin­kio gru­pė bei ki­tos di­si­den­tų or­ga­ni­za­ci­jos vėl ėmė vie­šai rei­ka­lau­ti lik­vi­duo­ti Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po su­tar­ties pa­da­ri­nius ir iš­ves­ti iš ša­lies oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę.

1989 me­tų ba­lan­džio 12 die­ną LLL pa­siū­lė vi­soms an­ti­ko­mu­nis­ti­nėms jė­goms (tarp jų ir jau be­veik me­tus vie­šai vei­kian­čiam Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džiui (LPS) pa­skelb­ti par­eiš­ki­mą dėl so­vie­tų ir na­cių su­tar­ties pa­da­ri­nių lik­vi­da­vi­mo ir SSRS ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo. Ta­čiau tuo­met di­si­den­tai li­ko vie­ni­ši – Są­jū­džio va­do­vy­bei jų rei­ka­la­vi­mai pa­si­ro­dė per­ne­lyg ra­di­ka­lūs ir per­ne­lyg pa­vo­jin­gi.

Tai­gi 1988 me­tų spa­lio 22 ir 23 die­no­mis vy­ku­sia­me LPS Stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me pri­im­to­je Są­jū­džio prog­ra­mo­je nė žo­džiu ne­už­si­min­ta apie tai, kad so­vie­tų ka­riuo­me­nė trak­tuo­ti­na kaip oku­pa­ci­nė. Prieš­in­gai – čia ak­cen­tuo­ja­ma, kad Lie­tu­va sieks vals­ty­bi­nio su­ve­re­ni­te­to kaip tei­si­nė so­cia­lis­ti­nė vals­ty­bė, tad jo­je tu­rė­tų veik­ti Mask­vai pa­val­dūs na­cio­na­li­niai ka­ri­niai jun­gi­niai. Tai­gi nors ir pri­pa­žįs­tant, kad Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktas ir jo pa­da­ri­niai yra ne­tei­sė­ti, jiems lik­vi­duo­ti pa­si­rink­tas nuo­sai­kus ir at­sar­gus ke­lias.

Tuo me­tu vis dar val­džio­je esan­ti Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ja (LKP) ne­drį­so pri­tar­ti net to­kiai Są­jū­džio po­zi­ci­jai. O dėl san­ty­kių su ka­ri­ne va­do­vy­be, tai LKP rū­pi­no­si ne­bent tuo, kad per pa­va­sa­rio dar­by­me­tį į pa­pil­do­mus mo­ky­mus ne­bū­tų im­ami kai­mo vy­rai. Vis dėl­to spar­čiai au­gant Są­jū­džio po­pu­lia­ru­mui, LKP grei­tai ne­be­li­ko nie­ko ki­ta, kaip taip pat pa­si­sa­ky­ti už Res­pub­li­kos sa­va­ran­kiš­ku­mą. Ko­mu­nis­tų kon­tro­liuo­ja­ma Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba 1989-ųjų ge­gu­žės 18 die­ną pri­ėmė dek­la­ra­ci­ją, tei­gian­čią, kad „Vo­kie­ti­jos-SSRS 1939 m. pa­kto ir pa­pil­do­mų slap­tų­jų pro­to­ko­lų pa­grin­du su­ve­re­ni Lie­tu­vos vals­ty­bė bu­vo prie­var­ta pri­jung­ta prie So­vie­tų Są­jun­gos. Lie­tu­vos TSR Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba ma­to iš­ei­tį iš esa­mos pa­dė­ties tik at­gau­nant vals­ty­bi­nį su­ve­re­ni­te­tą“.

Ta­čiau kal­bų apie oku­pa­ci­nės ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mą Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų vir­šū­nė­lė vis dar pa­niš­kai bi­jo­jo. 1990-ųjų sau­sio pa­bai­go­je, li­kus ma­žiau nei dviem mė­ne­siams iki ko­vo 11-osios, ko­mu­nis­tų ly­de­ris ir bū­si­mas pir­ma­sis ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Al­gir­das Bra­zaus­kas su­si­ti­ki­me su kom­jau­ni­mo ak­ty­vis­tais bai­sė­jo­si: “Mes vis­ką ver­ti­na­me tik vie­nu po­žiū­riu: kad tik lie­tu­viai tar­nau­tų Lie­tu­vo­je ir – lauk oku­pa­ci­nę ka­riuo­me­nę. At­sa­ky­ki­te man į pa­pras­tą klau­si­mą: o kas gi gins Lie­tu­vą?“

Strin­gan­tis de­ry­bų vežimas

Kaip ži­no­me, rin­ki­mus į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą (AT) ko­mu­nis­tai pra­lai­mė­jo. Tuo me­tu par­la­men­ti­nę dau­gu­mą už­si­ti­kri­nę są­jū­di­nin­kai pra­ėjus vos po­rai die­nų nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo grį­žo prie oku­pa­ci­jos klau­si­mo. 1990 me­tų ko­vo 13 die­ną AT pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Lands­ber­gis par­eiš­kė, kad so­vie­tų ka­riuo­me­nės bu­vi­mas Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­jo ir ne­tu­ri tei­si­nio pa­grin­do.

Po še­šių die­nų AT pa­siun­tė dar aiš­kes­nį sig­na­lą, kad so­vie­tų ka­riuo­me­nė Lie­tu­vo­je ne­pa­gei­dau­ja­ma: “Ta­ry­bi­nė ar­mi­ja įžen­gė į Lie­tu­vą 1940 m. bir­že­lio 15 d. kaip TSRS ag­re­si­jos įran­kis ir oku­puo­jan­ti jė­ga. Li­gi šiol jos da­li­niai nau­do­ja­si Lie­tu­vos Res­pub­li­kos te­ri­to­ri­ja, ak­va­to­ri­ja bei oro erd­ve be rei­kia­mų su­si­ta­ri­mų su Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­be, to­dėl pi­lie­čiai dau­giau kaip 1,5 mln. par­ašų iš­reikš­ta va­lia rei­ka­la­vo tos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo. Ši tei­siš­kai ne­apib­rėž­to sta­tu­so ki­tos vals­ty­bės ka­riuo­me­nė, įskai­tant Vals­ty­bės sau­gu­mo ko­mi­te­tą ir Pa­sie­nio ka­riuo­me­nę, pa­val­di tik sa­vo ka­ri­nei ir sa­vo­sios vals­ty­bės po­li­ti­nei va­do­vy­bei. Toks TSRS ka­riuo­me­nės bu­vi­mas Lie­tu­vo­je ža­lin­gas eko­no­mi­niu, eko­lo­gi­niu, psi­cho­lo­gi­niu ir po­li­ti­niu po­žiū­riu, su­da­ro vy­riau­sy­bių prob­le­mą, ku­ri, ti­ki­mės, ne­tru­kus bus spren­džia­ma.“ Tai bu­vo pir­mas ir ko­ne vie­nin­te­lis kar­tas, kai Lie­tu­vos va­do­vy­bė ofi­cia­liai už­si­mi­nė apie oku­pa­ci­nį sve­ti­mos ka­riuo­me­nės po­bū­dį. Vė­liau iki pat de­ry­bų pa­bai­gos to­kių for­mu­luo­čių bu­vo ven­gia­ma, ne­no­rė­ta er­zin­ti de­ry­bų par­tne­rių.

Nie­kas ne­ga­lė­jo ži­no­ti, kaip į pir­muo­sius AT par­eiš­ki­mus rea­guos so­vie­tų ka­riš­kiai, ta­čiau lauk­tas per­kū­nas ne­tren­kė. Vis dėl­to nu­spręs­ta vie­na­ša­liš­kų spren­di­mų ne­be­da­ry­ti. Rei­kė­jo pra­dė­ti dia­lo­gą, pa­siek­ti, kad bu­vęs ver­gas ir bu­vęs šei­mi­nin­kas su­sės­tų prie de­ry­bų sta­lo. Tai bu­vo di­džiu­lis iš­šū­kis ne­pa­ty­ru­siai at­gims­tan­čios Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­jai.

Ba­lan­džio 2 die­ną AT pir­mi­nin­kas V.Lands­ber­gis pa­siun­tė SSRS pre­zi­den­tui Mi­chai­lui Gor­ba­čio­vui te­leg­ra­mą, siū­ly­da­mas pra­dė­ti de­ry­bas su Lie­tu­vos at­sto­vais. Su­si­ti­ki­mui ne­pa­vy­kus, po sa­vai­tės į Mask­vą nu­skrie­jo prem­je­rės Ka­zi­mie­ros Pruns­kie­nės te­leg­ra­ma M.Gor­ba­čio­vui ir prem­je­rui Ni­ko­la­jui Ryž­ko­vui su siū­ly­mais jau ne­be de­rė­tis, o tik pra­dė­ti reng­ti de­ry­bas ir nu­ta­ri­mus vi­sais klau­si­mais, su­si­ju­siais su SSRS ir Lie­tu­vos in­te­re­sais.

Su tuo M.Gor­ba­čio­vas su­ti­ko. Ge­gu­žės 17 die­ną at­vy­ku­si į Mask­vą K.Pruns­kie­nė įtei­kė SSRS va­do­vui par­eiš­ki­mus, ku­riuo­se siū­ly­ta pra­dė­ti de­ry­bas dėl san­ty­kių nor­ma­li­za­vi­mo. Spa­lį pra­si­dė­jo ga­na in­ten­sy­vūs dar­bo gru­pių kon­sul­ta­ci­niai su­si­ti­ki­mai, ku­riuo­se su­tar­ta ofi­cia­lias de­ry­bas pra­dė­ti jau lap­kri­čio pa­bai­go­je. Ta­čiau džiaug­tis, pa­si­ro­do, bu­vo per anks­ti: lap­kri­čio pra­džio­je so­vie­ti­nės va­do­vy­bės po­zi­ci­ja ėmė keis­tis.

Tai, kad Mask­vo­je vyks­ta kaž­kas ne­ge­ro, liu­di­jo ir pa­si­kei­tęs so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės el­ge­sys: dar lap­kri­čio 5 die­ną Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė mė­gi­no at­kreip­ti Mask­vos dė­me­sį į tai, jog ši vėl ėmė sa­va­va­liau­ti ir grie­bė­si nau­jų prie­var­tos ak­tų. Ta­čiau tai bu­vo šauks­mas ty­ruo­se. Net ir šian­dien nie­kas ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kas tuo me­tu vy­ko Krem­liaus ka­bi­ne­tuo­se, ta­čiau M.Gor­ba­čio­vas ir jo li­be­ra­lie­ji ša­li­nin­kai ėmė aiš­kiai pra­ras­ti įta­ką. At­ėjo me­tas veik­ti po­li­ti­kams, ma­niu­siems, kad Lie­tu­vos prob­le­mą ga­li­ma iš­spręs­ti tik jė­ga.

Vė­lų ru­de­nį ir žie­mos pra­džio­je, so­vie­tų de­le­ga­ci­jai ke­liant vis nau­jus ir Lie­tu­vai vi­siš­kai ne­priim­ti­nus rei­ka­la­vi­mus, de­ry­bų pro­ce­sas ėmė klimp­ti tar­si ve­ži­mas pa­žliu­gu­sia­me Ru­si­jos vieš­ke­ly­je, kol ga­liau­siai vi­sai su­sto­jo. Gruo­džio 14 die­ną nu­ma­ty­tas de­le­ga­ci­jų su­si­ti­ki­mas taip ir ne­įvy­ko – ru­sų at­siųs­to­je te­leg­ra­mo­je tep­ra­neš­ta, kad jo da­ta nu­ke­lia­ma, ne­nu­ro­dy­ta nei prie­žas­čių, nei lai­ko.

Tuo me­tu so­vie­ti­nė ka­riuo­me­nė tiek Lie­tu­vo­je, tiek ki­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se pa­ki­lo į žo­di­nę at­aką. Gruo­džio 21 die­ną Ry­go­je vy­kęs Pa­bal­ti­jo ka­ri­nės apy­gar­dos ka­ri­nin­kų at­sto­vų su­va­žia­vi­mas pri­ėmė par­eiš­ki­mą, ku­pi­ną at­vi­rų gra­si­ni­mų ne­prik­lau­so­my­bę at­ku­rian­čio­se vals­ty­bė­se įvyk­dy­ti ka­ri­nį per­vers­mą: “Jei Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mas, da­bar po­sė­džiau­jan­tis Krem­liu­je, ne­siims kon­kre­čių prie­mo­nių kraš­to tvar­kai ir po­li­ti­niam sta­bi­lu­mui iš­lai­ky­ti, tai jie Pa­bal­ti­jo res­pub­li­ko­se im­sis vi­sų ga­li­mų prie­mo­nių, taip pat ir ka­ri­nės pa­dė­ties įve­di­mo, sa­vo tei­sėms ir gar­bei sau­go­ti.“ Pa­bal­ti­jo apy­gar­dos va­das bu­vo dar kon­kre­tes­nis ir par­eiš­kė, kad “ka­riuo­me­nė yra vie­nin­te­lė jė­ga, ku­ri iš­sau­gos So­vie­tų Są­jun­gą“.

Su­pran­ta­ma, kad to­kie par­eiš­ki­mai ne­ga­lė­jo bū­ti pul­ki­nin­kų ar ge­ne­ro­lų sa­vi­veik­los re­zul­ta­tas. To­kiam žings­niui rei­kė­jo aukš­čiau­sios SSRS po­li­ti­nės va­do­vy­bės, o gal­būt ir pa­ties M.Gor­ba­čio­vo pri­ta­ri­mo. Iki kru­vi­no­sios 1991-ųjų sau­sio 13-osios bu­vo li­ku­sios vos 23 die­nos.

Ne­įvy­kęs par­la­men­to šturmas

Po sau­sio tra­ge­di­jos de­ry­bos su SSRS nu­trū­ko, nors iš Lie­tu­vos pu­sės bū­ta mė­gi­ni­mų jas at­nau­jin­ti. De­le­ga­ci­jų dar­bo gru­pės su­si­ti­ko ir ba­lan­džio, ir bir­že­lio mė­ne­sį, bet rim­tų pos­lin­kių taip ir ne­pa­siek­ta. Tie­sa, gre­ta M.Gor­ba­čio­vo Mask­vos bu­vo ir ki­ta – Ru­si­jos pre­zi­den­to Bo­ri­so Jel­ci­no Mask­va, ku­ri lie­pos 19 die­ną pri­pa­ži­no ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vos vals­ty­bę. Tuo me­tu kon­ku­ren­ci­ja tarp dvie­jų ne­su­de­ri­na­mų idė­jų – so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos iš­sau­go­ji­mo ir po­sū­kio į de­mo­kra­ti­ją Ru­si­jo­je – bu­vo pa­sie­ku­si apo­gė­jų ir tai Lie­tu­vai bu­vo ne­abe­jo­ti­nai nau­din­ga. Ta­čiau de­ry­bos su SSRS ir to­liau ne­vy­ko, tad rugp­jū­čio 3 die­ną V.Lands­ber­gis nu­siun­tė SSRS de­le­ga­ci­jos va­do­vui Vi­ta­li­jui Do­gu­ži­je­vui te­leg­ra­mą, ku­rio­je su­abe­jo­jo Krem­liaus ke­ti­ni­mais tęs­ti de­ry­bas. O dar po dvie­jų sa­vai­čių žlun­gan­ti im­pe­ri­ja vėl par­odė sa­vo dan­tis.

Rugp­jū­čio 19 die­ną SSRS vi­cep­re­zi­den­to Ge­na­di­jaus Ja­na­je­vo va­do­vau­ja­mas va­di­na­ma­sis SSRS vals­ty­bi­nis ypa­tin­go­sios pa­dė­ties ko­mi­te­tas (GKČP) pra­ne­šė apie ta­ria­mą M.Gor­ba­čio­vo li­gą ir pa­skel­bė pe­ri­mąs val­džią į sa­vo ran­kas. Pir­mą va­lan­dą nak­ties jau mi­nė­tos Kau­no oro de­san­to di­vi­zi­jos šta­bas iš Mask­vos ga­vo pir­muo­sius nu­ro­dy­mus, ku­riuos ne­dels­da­mas per­da­vė jam pa­val­diems da­li­niams. Ket­vir­tą ry­to pa­kel­tam Aly­tu­je dis­lo­kuo­tam de­san­ti­nin­kų pul­kui bu­vo nu­ro­dy­ta vyk­ti į Vil­nių. 15 va­lan­dą 506 pul­ko ka­ri­nin­kai ir ka­rei­viai su ko­vi­ne gink­luo­te ir šar­vuo­ta tech­ni­ka pa­ju­dė­jo iš Aly­taus, o at­vy­kę į Vil­nių įsi­kū­rė Šiau­rės mies­te­ly­je.

Ki­tą die­ną pra­dė­ta reng­tis AT rū­mų štur­mui, ku­ria­me, be mi­nė­tų Aly­taus de­san­ti­nin­kų, tu­rė­jo da­ly­vau­ti Šiau­rės mies­te­ly­je dis­lo­kuo­tas tan­kų da­li­nys, mo­to­ri­zuo­tos šau­lių di­vi­zi­jos pa­da­li­niai, SSRS vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Ypa­tin­gos pa­skir­ties mi­li­ci­jos (OMON) da­li­nys ir šim­tas smo­gi­kų iš KGB Vi­tebs­ko 103-io­sios di­vi­zi­jos. Štur­muo­ti pa­sta­tų komp­lek­są ke­tin­ta nuo upės pu­sės. Pla­nas bu­vo toks: ko­vi­niais šo­vi­niais ap­šau­dy­da­mi aikš­tę prie rū­mų, mo­to­ri­zuo­ti šau­liai iš­vai­ko ten su­si­rin­ku­sius žmo­nes. Tuo pat me­tu tan­kų pa­būk­lų ug­ni­mi nuo par­la­men­to sto­go nu­mu­ša­mos vi­sos ra­di­jo an­te­nos, kad par­la­men­to va­do­vai ir jo gy­nė­jai bū­tų vi­siš­kai izo­liuo­ti nuo iš­ori­nio pa­sau­lio. Tan­kams apg­rio­vus gy­ny­bi­nes ba­ri­ka­das, de­san­ti­nin­kai uži­ma rū­mų prie­igas ir su­nai­ki­na jo­se esan­čius gy­nė­jus. Ga­liau­siai KGB da­li­nio ir OMON smo­gi­kai įsi­ver­žia į rū­mus ir juos uži­ma.

Su­pran­ta­ma, kad toks štur­mas bū­tų par­ei­ka­la­vęs ge­ro­kai dau­giau krau­jo nei per sau­sio 13-ąją. O apie tai, kas bū­tų lau­kę Lie­tu­vos pu­čis­tų per­ga­lės at­ve­ju, bai­su net ir pa­gal­vo­ti.

Lai­mei, įvy­kiai su­sik­los­tė ki­taip: per­vers­mi­nin­kams pa­sip­rie­ši­no ir B.Jel­ci­nas, ir ak­ty­vio­ji Ru­si­jos vi­suo­me­nės da­lis, tad jau rugp­jū­čio 21-ąją ta­po aiš­ku, kad pu­čis­tų su­ma­ny­mas žlu­go. Tą pa­čią die­ną vi­siems štur­me tu­rė­ju­siems da­ly­vau­ti so­vie­tų da­li­niams įsa­ky­ta grįž­ti į nuo­la­ti­nes dis­lo­ka­ci­jos vie­tas.

Per pu­čo die­nas bu­vo užim­tas Vil­niaus vals­ty­bi­nis te­le­fo­no ir te­leg­ra­fo cen­tras, Kau­no ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos re­dak­ci­ja bei Sit­kū­nų ra­di­jo sto­tis. Ta­čiau rugp­jū­čio 22-ąją so­vie­tų ka­rei­viai tu­rė­jo iš­si­neš­din­ti ne tik iš šių ob­jek­tų, bet ir iš 222 die­nas iš­lai­ky­to te­le­vi­zi­jos bokš­to bei Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos pa­sta­tų.

Žlu­gus pu­čui dar ban­dy­ta kal­bė­ti, kad M.Gor­ba­čio­vas vėl kon­tro­liuo­ja pa­dė­tį ša­ly­je. Ta­čiau vi­sa ini­cia­ty­va ir rea­li val­džia jau bu­vo B.Jel­ci­no ran­ko­se. Ko­mu­nis­tų par­ti­jos veik­la ap­ri­bo­ta, se­no­sios jė­gos struk­tū­ros pa­kri­ku­sios. M.Gor­ba­čio­vas Ru­si­jos pre­zi­den­to spren­di­mams ne­be­sip­rie­ši­no, pui­kiai su­pras­da­mas, kad griū­van­čios im­pe­ri­jos jis ne­be­val­dys. Ga­liau­siai rug­sė­jo 7 die­ną SSRS pre­zi­den­to va­do­vau­ja­ma Vals­ty­bės Ta­ry­ba pri­ėmė nu­ta­ri­mą, skel­bian­tį, kad, „at­siž­velg­da­ma į kon­kre­čią is­to­ri­nę ir po­li­ti­nę si­tua­ci­ją, bu­vu­sią prieš Lie­tu­vos Res­pub­li­kai įei­nant į SSRS, Ta­ry­ba nu­ta­ria pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ne­prik­lau­so­my­bę“.

Po ke­tu­rių die­nų Mask­vo­je su­si­ti­kęs su Bal­ti­jos ša­lių vy­riau­sy­bių at­sto­vais SSRS gy­ny­bos mi­nis­tras Jev­ge­ni­jus Ša­poš­ni­ko­vas par­eiš­kė, kad so­vie­tų ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo pra­džios ga­li­ma ti­kė­tis ne anks­čiau kaip 1994-ai­siais, kai vi­si jos da­li­niai bus iš­ves­ti iš Vo­kie­ti­jos ir ki­tų Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bių.

Rug­sė­jo 25-ąją SSRS de­ry­bų de­le­ga­ci­jos va­do­vu bu­vo pa­skir­tas Eduar­das Še­vard­na­dzė, gruo­džio 10-ąją jį pa­kei­tė ne­pap­ras­ta­sis ir įga­lio­ta­sis am­ba­sa­do­rius Vik­to­ras Smo­li­nas, ta­čiau de­ry­bos taip ir ne­pra­si­dė­jo: po dvie­jų sa­vai­čių So­vie­tų Są­jun­ga ofi­cia­liai nu­sto­jo eg­zis­ta­vu­si.

Pa­sku­ti­nių die­nų nerimas

To­les­nės da­ry­bos jau vy­ko su So­vie­tų Są­jun­gos įsi­pa­rei­go­ji­mus pri­siė­mu­sia Ru­si­ja. Nors ten tuo me­tu vir­šų ėmė de­mo­kra­tiš­kai nu­si­tei­ku­sios jė­gos, de­ry­bos su B.Jel­ci­no Mask­va taip pat ne­bu­vo leng­vos ir ne kar­tą stri­go.

Pra­džia bu­vo daug ža­dan­ti. 1992 me­tų sau­sio 31 die­ną įvy­kęs pir­ma­sis Lie­tu­vos ir Ru­si­jos de­ry­bų de­le­ga­ci­jų su­si­ti­ki­mas Vil­niu­je bai­gė­si la­bai svar­baus do­ku­men­to „Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vals­ty­bi­nių de­le­ga­ci­jų dar­bo su­si­ti­ki­mo ko­mu­ni­ka­to“ pa­si­ra­šy­mu. Ko­mu­ni­ka­te aiš­kiai už­fik­suo­ta, kad Lie­tu­vo­je esan­ti bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos ka­ri­nė gru­puo­tė, pe­rė­ju­si į Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos ju­ris­dik­ci­ją, yra iš­ve­da­ma.

Ta­čiau vie­nas da­ly­kas – su­si­tar­ti dėl spren­di­mo ir vi­sai ki­tas – ras­ti abi­pu­siš­kai pri­im­ti­nus jo įvyk­dy­mo ter­mi­nus. Iš­ve­di­mo pra­džią Ru­si­ja sten­gė­si nu­kel­ti kiek įma­no­ma to­liau mo­ty­vuo­da­ma, kad iš­ve­da­mų ka­rių ne­bus kur dis­lo­kuo­ti – tam esą rei­kia pa­sta­ty­ti ka­ri­nius mies­te­lius, ap­rū­pin­ti bu­tais ka­ri­nin­kus su šei­mo­mis ir pa­na­šiai. Tai­gi nors Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos Jung­ti­nis šta­bas par­en­gė Ru­si­jos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo gra­fi­ką, pa­gal ku­rį pa­sku­ti­niai da­li­niai tu­rė­jo pa­lik­ti mū­sų ša­lies te­ri­to­ri­ją iki 1992-ųjų pa­bai­gos, Ru­si­jos de­ry­bų de­le­ga­ci­ja jį ka­te­go­riš­kai at­me­tė.

Pro­ver­žis de­ry­bo­se įvy­ko Ru­si­jos gy­ny­bos mi­nis­trui Pa­ve­lui Gra­čio­vui ge­gu­žę Briu­se­ly­je su­si­ti­kus su Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tru A.But­ke­vi­čiu­mi. Čia P.Gra­čio­vas par­eiš­kė, kad Ru­si­jos ka­riuo­me­nė iš Lie­tu­vos bus iš­ves­ta iki 1993 me­tų rugp­jū­čio 31-osios. Vis dėl­to net ir po tų pa­čių me­tų gruo­džio 8-osios, kai du mi­nis­trai pa­si­ra­šė ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo gra­fi­ką, nie­kas ne­bu­vo ti­kras, kad šis pro­ce­sas bus baig­tas lai­ku.

Ir ti­krai – iš­ve­di­mas ne kar­tą bu­vo stab­do­mas įvai­riau­siais pre­teks­tais, tarp jų – ir po­li­ti­niais. Toks mė­gi­ni­mas pa­da­ry­tas 1993 me­tų rugp­jū­čio 19-ąją, kaip tik per an­trą­sias ne­pa­vy­ku­sio pu­čo me­ti­nes. Tą­dien Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja ga­vo Ru­si­jos gy­ny­bos mi­nis­te­ri­jos pra­ne­ši­mą, kad ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mas su­stab­do­mas, nes dėl jo ne­są po­li­ti­nio su­si­ta­ri­mo. Rugp­jū­čio 29-ąją pa­ga­lius į ra­tus ėmė kai­šio­ti ir pats B.Jel­ci­nas. Jis pa­si­ra­šė pot­var­kį, ku­riuo ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mas iš vi­sų Bal­ti­jos ša­lių vėl stab­do­mas, sie­jant šį pro­ce­są su ru­sa­kal­bių šių ša­lių gy­ven­to­jų pa­dė­ti­mi. Su­si­tar­ti pa­vy­ko ko­ne pa­sku­ti­nę mi­nu­tę – pre­zi­den­tas A.Bra­zaus­kas, rugp­jū­čio 30-ąją te­le­fo­nu pa­skam­bi­nęs B.Jel­ci­nui, su­ge­bė­jo įti­kin­ti jį už­baig­ti iš­ve­di­mą lai­ku. Tai­gi pa­sku­ti­nis Ru­si­jos ka­riuo­me­nės da­li­nys pa­li­ko Lie­tu­vą li­kus vos ke­tu­rio­li­kai mi­nu­čių iki nu­sta­ty­to ter­mi­no pa­bai­gos.