Nebaigta kęstutėnų kova

1946-ųjų rug­sė­jo 12 die­ną įkur­ta Lie­tu­vos par­ti­za­nų Jung­ti­nė Kęs­tu­čio apy­gar­da – vie­nas di­džiau­sių ir įta­kin­giau­sių jun­gi­nių gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo is­to­ri­jo­je.

Šiai apygardai par­ti­za­ni­nia­me Lie­tu­vos ka­re prieš so­vie­ti­nius oku­pan­tus bu­vo skir­tas ypa­tin­gas vaid­muo. Bū­tent šio jun­gi­nio va­do­vy­bei pa­vy­ko ga­lu­ti­nai su­vie­ny­ti vi­sus Že­mai­ti­jo­je vei­ku­sius ko­vo­to­jus į Va­ka­rų Lie­tu­vos sri­tį, dar ži­no­mą Jū­ros sri­ties var­du. Tai tu­rė­jo bū­ti pa­sku­ti­nis žings­nis ku­riant vie­nin­gą vi­sos Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų va­do­vy­bę, nes Pie­tų ir Ry­tų Lie­tu­vos apy­gar­das jun­gu­sios par­ti­za­nų sri­tys tuo me­tu bu­vo jau su­for­muo­tos.

Bū­tent šiai 1948 me­tų pa­va­sa­rį su­for­muo­tai sri­čiai va­do­vau­ti bu­vo pa­skir­tas le­gen­di­nis par­ti­za­nas Jo­nas Že­mai­tis-Vy­tau­tas, vė­liau ta­pęs vi­so gink­luo­to Lie­tu­vos pog­rin­džio va­du. Bū­tent Jū­ros sri­ties te­ri­to­ri­jo­je vy­kęs vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nų su­va­žia­vi­mas įkū­rė bend­rą gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją – Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­dį (LLKS). Bū­tent šios sri­ties šta­bas vė­liau li­ko vie­nin­te­lis ry­šio ka­na­las, už­ti­kri­nan­tis Vy­riau­sio­sios pa­sip­rie­ši­ni­mo va­do­vy­bės ry­šį su Pie­tų Lie­tu­vos ko­vo­to­jais, o su­si­siek­ti su Ry­tų Lie­tu­vos par­ti­za­nais bu­vo įma­no­ma tik per jos Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dą. Tai­gi, so­vie­tų sau­gu­mas da­rė vis­ką, kad Že­mai­ti­jos par­ti­za­nų va­do­vy­bė bū­tų kuo grei­čiau su­nai­kin­ta. Ne­pai­sant to, že­mai­čiai iš­si­lai­kė iki 1953-ių­jų ru­dens, o vie­nas iš pa­sku­ti­nių­jų kęs­tu­tė­nų žu­vo 1961-ai­siais.

Ta­čiau apie vi­sa tai – kiek vė­liau. O kol kas, žvelg­da­mi į Jung­ti­nės Kęs­tu­čio apy­gar­dos iš­ta­kas, pri­si­min­ki­me, kad lais­vės ko­vos vi­so­je Že­mai­ti­jo­je pa­si­žy­mė­jo ypa­tin­ga spe­ci­fi­ka.

Ko­vos krikštas

Pir­mie­ji 1944-ai­siais į Lie­tu­vą su­grįž­tan­čią Rau­do­ną­ją Ar­mi­ją su­ti­ko Aukš­tai­ti­jos par­ti­za­nai, ta­čiau fron­tas per šį re­gio­ną per­si­ri­to ga­na grei­tai. Pa­na­ši pa­dė­tis bu­vo ir pie­ti­nė­je Lie­tu­vos da­ly­je, kai lie­pos vi­du­ry­je užė­mę Vil­nių so­vie­tai spar­čiai stū­mė­si Rytp­rū­sių link. O Že­mai­ti­jo­je ko­vos už­tru­ko vos ne iki me­tų pa­bai­gos – su­tel­ku­si ga­lin­gas pa­jė­gas Kur­šo kryp­ti­mi, va­ka­ri­nė­je Lie­tu­vos da­ly­je Rau­do­no­ji Ar­mi­ja il­gai ne­ga­lė­jo pra­lauž­ti at­kak­lios Ver­mach­to gy­ny­bos. Tai­gi, nuo so­vie­tų in­va­zi­jos trau­kę­si ka­ro me­tais vei­ku­sių pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­jų ak­ty­vis­tai tel­kė­si vo­kie­čių te­be­kon­tro­liuo­ja­mo­je Že­mai­ti­jo­je. Pir­miau­sia tai pa­sa­ky­ti­na apie „Lie­tu­vių fron­tą“ (LF), ku­rio bran­duo­lį su­da­rė 1941 me­tų Bir­že­lio su­ki­li­mą or­ga­ni­za­vu­sio, o vė­liau na­cių iš­vai­ky­to Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­to (LAF) na­riai, bei ki­tą pa­sip­rie­ši­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją – ka­ro me­tais įsi­kū­ru­sios Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ją (LLA).

Par­ti­za­nų gre­tos Že­mai­ti­jo­je nuo­lat au­go, dau­gė­jo jų bū­rių. Tar­ki­me, vien Ra­sei­nių aps­kri­ty­je, ku­rio­je vė­liau kū­rė­si Jung­ti­nė Kęs­tu­čio apy­gar­da, so­vie­tų sau­gu­mo duo­me­ni­mis, 1944 me­tų ru­de­nį vei­kė 19 bū­rių, ku­riuos su­da­rė apie 2 tūkst. ko­vo­to­jų. Jų vie­ni­ji­ma­sis bu­vo ne­leng­vas ir il­gas pro­ce­sas, tru­kęs ge­rus po­rą me­tų.

Prieš tai, 1946 me­tų pa­va­sa­rį, bu­vo įkur­ta Va­ka­rų Že­mai­ti­ją api­man­ti Že­mai­čių apy­gar­da, ku­rios pa­grin­du ta­po Že­mai­čių le­gio­no šta­bas, stei­gę­sis šia­me re­gio­ne ypa­tin­gą įta­ką tu­rė­ju­sios LLA pa­grin­du. Ta­čiau apy­gar­dos va­do­vy­bė vei­kė ne­il­gai – vė­lų tų pa­čių me­tų ru­de­nį ją lik­vi­da­vo če­kis­tai. Tai bu­vo itin skau­dus smū­gis, nuo ku­rio at­si­gau­ti pa­vy­ko tik po pu­san­trų me­tų – tiek lai­ko pri­rei­kė su­for­muo­ti nau­ją apy­gar­dos va­do­vy­bę, o rei­ka­lai Va­ka­rų Že­mai­ti­jo­je pa­ge­rė­jo tik gre­ti­mo­je te­ri­to­ri­jo­je vei­ku­sių kęs­tu­tė­nų dė­ka.

Jung­ti­nė Kęs­tu­čio apy­gar­da bu­vo įkur­ta 1946 me­tų rug­sė­jo 12 die­ną. Šio te­ri­to­ri­nio vie­ne­to kū­ri­ma­sis taip pat bu­vo il­gas pro­ce­sas, ku­rį pir­mie­ji pra­dė­jo apie Ra­sei­nius vei­ku­sios Že­benkš­ties rink­ti­nės va­dai.

Šiai rink­ti­nei, ku­rią su­da­rė maž­daug 60 bū­rių su 700 ko­vo­to­jų, nuo pat jos su­kū­ri­mo va­do­va­vo LLA ak­ty­vis­tas ka­pi­to­nas Juo­zas Če­po­nis-Bud­rys, o šta­bo vir­ši­nin­ku 1945-ai­siais bu­vo pa­skir­tas Jo­nas Že­mai­tis, tuo­met ži­no­tas Da­riaus sla­py­var­džiu. Tų pa­čių me­tų va­sa­rą J.Če­po­nis, J.Že­mai­tis ir rink­ti­nės šta­bo Or­ga­ni­za­ci­nio sky­riaus vir­ši­nin­kas Pe­tras Bart­kus nu­ta­rė su­vie­ny­ti Šiau­lių, Ra­sei­nių, Kė­dai­nių ir Tau­ra­gės aps­kri­ty­se vei­ku­sius par­ti­za­nų jun­gi­nius. Tam Kel­mės vals­čiaus Vir­tu­kų miš­ke bu­vo įkur­ta ge­rai įtvir­tin­ta va­da­vie­tė.

Rink­ti­nės va­dai ne­ži­no­jo, kad jų pa­si­ren­gi­mą ste­bi į par­ti­za­nų gre­tas in­fil­truo­tas NKGB agen­tas sla­py­var­džiu Vy­tu­lis. Bū­da­mas vie­no iš rink­ti­nės va­dų – Al­gi­man­to Zas­ke­vi­čiaus-Šal­nos – ry­ši­nin­kas, jis su­ži­no­jo ir pra­ne­šė sau­gu­mie­čiams, kur dis­lo­kuo­tas rink­ti­nės šta­bas. Su­pra­tę, kad už­čiuo­pė itin svar­bią ko­vo­to­jų or­ga­ni­za­ci­nę gran­dį, en­ka­vė­dis­tai me­tė prieš rink­ti­nės ko­vo­to­jus mil­ži­niš­kas pa­jė­gas.

Lie­pos 22 die­ną rink­ti­nės par­ti­za­nų sto­vyk­lą, ku­rio­je bu­vo še­šios de­šim­tys ko­vo­to­jų, ap­su­po maž­daug pu­san­tro tūks­tan­čio en­ka­vė­dis­tų ir stri­bų. Nors jė­gos bu­vo ne­ly­gios, ge­rai gink­luo­ti par­ti­za­nai apie tris va­lan­das prieš­ino­si už­puo­li­kams ir at­si­trau­kė tik pa­si­bai­gus šo­vi­niams. Rink­ti­nės pa­si­trau­ki­mą pri­den­gė į Vir­tu­kų miš­ką at­sku­bė­jęs Liu­do Jan­kaus­ko va­do­vau­ja­mas Lio­lių bū­rys. Bū­tent šio bū­rio ko­vo­to­jams ir te­ko di­džiau­si nuo­sto­liai – žu­vo tiek pats bū­rio va­das, tiek dar 14 par­ti­za­nų.

Ge­ro­kai gau­ses­nio prieš­o nuo­sto­liai šio­se kau­ty­nė­se bu­vo kur kas di­des­ni. Pa­čių en­ka­vė­dis­tų duo­me­ni­mis, jų bu­vo nu­kau­ta ke­tu­rios de­šim­tys. Vie­tos gy­ven­to­jų tei­gi­mu, mū­šy­je su­žeis­ti bei nu­kau­ti en­ka­vė­dis­tai ir stri­bai bu­vo ga­be­na­mi ke­liais su­nkve­ži­miais. Nors NKVD ir stri­bų bū­riai dar ke­lias die­nas nar­šė apy­lin­kes, pa­si­trau­ku­sių par­ti­za­nų pėd­sa­kų jiems ne­pa­vy­ko ras­ti. Po šio mū­šio ta­po aiš­ku, kad di­de­li par­ti­za­nų jun­gi­niai nė­ra pa­kan­ka­mai efek­ty­vūs, to­dėl apy­gar­dos ko­vo­to­jai ėmė skirs­ty­tis į ma­žes­nius ir ma­nev­rin­ges­nius bū­rius. Ta­čiau ir oku­pan­tai, ma­ty­da­mi, jog at­vi­ri mū­šiai ne­ša jiems mil­ži­niš­kų nuo­sto­lių, taip pat pa­kei­tė ko­vos tak­ti­ką. Da­bar prieš Kęs­tu­čio apy­gar­dos par­ti­za­nus jie me­tė ge­rai par­eng­tų šni­pų ir pro­vo­ka­to­rių ar­mi­ją.

Jė­gą kei­čia klasta

Vie­nas to­kių pro­vo­ka­to­rių bu­vo mū­sų jau ne kar­tą mi­nė­tas Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to ka­ted­ros ve­dė­jas Juo­zas Mar­ku­lis-Ere­lis, įstei­gęs MGB kon­tro­liuo­ja­mą va­di­na­mą­jį Bend­rą­jį de­mo­kra­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­dį (BDPS). Šios ne­ti­kros struk­tū­ros tiks­las bu­vo už­megz­ti ry­šį su par­ti­za­nų apy­gar­dų šta­bais, pe­rim­ti jų kon­tro­lę ir taip de­zor­ga­ni­zuo­ti, o vė­liau ir su­nai­kin­ti vi­są gink­luo­tą pog­rin­dį.

Tai­gi, pra­ėjus ke­tu­riems mė­ne­siams nuo Kęs­tu­čio apy­gar­dos įkū­ri­mo, J.Mar­ku­lis prieš pat 1946-ųjų Ka­lė­das, ly­di­mas A.Zas­ke­vi­čiaus-Šal­nos, pa­si­ro­dė Ba­ta­kių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je ne­to­li Tau­ra­gės. Pro­vo­ka­to­riui bu­vo pa­ti­kė­ta svar­bi už­duo­tis – įti­kin­ti že­mai­čių par­ti­za­nus nu­trauk­ti gink­luo­tą pa­sip­rie­ši­ni­mą, su­rink­ti į vie­ną vie­tą tu­ri­mus gink­lus ir le­ga­li­zuo­tis. Ne­daug trū­ko, kad Ere­lis bū­tų su­ži­no­jęs ir apy­gar­dos šta­bo bun­ke­rio vie­tą, nes bū­tent ten tu­rė­jo vyk­ti pla­nuo­tas su­si­ti­ki­mas.

Lai­mei, kai ku­riems šta­bo na­riams J.Mar­ku­lis pa­si­ro­dė įtar­ti­nas, tad su­si­ti­ki­mas bu­vo per­kel­tas į ki­tą, sau­ges­nę vie­tą. Apie tai, ką su pro­vo­ka­to­riu­mi kal­bė­jo­si kęs­tu­tė­nai, nė­ra tiks­liai ži­no­ma, ta­čiau aiš­ku, kad J.Mar­ku­lis į Vil­nių grį­žo nie­ko ne­pe­šęs, o po mė­ne­sio par­ti­za­nai, su­ži­no­ję apie tai, koks mait­va­na­gis sle­pia­si po Ere­lio sla­py­var­džiu, vi­sus ry­šius su juo nu­trau­kė.

“Ap­siš­vie­tus“ J.Mar­ku­liui, MGB grie­bė­si ki­tos tak­ti­kos – ne­pa­vy­kus įvi­lio­ti Že­mai­ti­jos par­ti­za­nų į fik­ty­vų “bend­ro­jo pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­dį“, jie nu­ta­rė in­fil­truo­ti dau­gy­bę agen­tų į vi­sų apy­gar­dų šta­bus. Su­ži­no­ję iš agen­tų šta­bų dis­lo­ka­ci­jos vie­tas, če­kis­tai prieš pat 1947-ųjų Ve­ly­kas pra­dė­jo pla­taus mas­to ope­ra­ci­ją.

Ba­lan­džio 7-ąją, par Di­dį­jį Šeš­ta­die­nį, vie­no­je Ba­ta­kių vals­čiaus Bi­jo­tės kai­mo so­dy­bo­je įsi­kū­ru­sį apy­gar­dos šta­bą ap­su­po MVD ka­rei­vių ir stri­bų bū­rys. Bun­ke­ry­je tuo me­tu bu­vo tik du ko­vo­to­jai – apy­gar­dos va­das Juo­zas Kas­pe­ra­vi­čius-Ši­las ir šta­bo na­rio Pe­tro Pa­ulai­čio-Ai­do ad­ju­tan­tas Al­bi­nas Bi­liū­nas-Džiu­gas. Užk­lup­ti par­ti­za­nai mė­gi­no at­si­šau­dy­ti, ta­čiau su­pra­tę, kad at­si­lai­ky­ti prieš gau­sias prieš­o pa­jė­gas ne­pa­vyks, abu ko­vo­to­jai su­nai­ki­no šta­bo do­ku­men­tus ir su­sisp­rog­di­no gra­na­ta.

Taip bai­gė­si pir­mo­jo apy­gar­dos va­do J.Kas­pe­ra­vi­čiaus ko­vos. Šio­je vie­to­je trum­pam at­si­trau­ki­me nuo Kęs­tu­čio apy­gar­dos is­to­ri­jos ir perž­vel­ki­me anks­tes­nius šio ko­vo­to­jo žy­gius.

1937 me­tais, bū­da­mas dvi­de­šimt pen­ke­rių, J.Kas­pe­ra­vi­čius bai­gė Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos mo­kyk­lą, įgi­jo lei­te­nan­to laips­nį ir bu­vo pa­skir­tas į Pa­ne­vė­žy­je dis­lo­kuo­tą 6-ąją es­kad­ri­lę. 1940-ai­siais užė­ję so­vie­tai es­kad­ri­lę per­kė­lė į Jo­niš­kė­lį, vė­liau – į Uk­mer­gę. Pra­si­dė­jus ka­rui, la­kū­nai bu­vo per­mes­ti į Pa­bra­dę, kur lau­kė įsa­ky­mo skris­ti į Ru­si­jos gi­lu­mą. Jau tuo­met J.Kas­pe­ra­vi­čius bu­vo tvir­tai ap­sisp­ren­dęs oku­pan­tų nu­ro­dy­mams ne­pak­lus­ti ir lik­ti Lie­tu­vo­je. Taip pa­sielg­ti jis ra­gi­no ir tar­ny­bos drau­gus.

Ga­vęs įsa­ky­mą kil­ti, J.Kas­pe­ra­vi­čius pa­su­ko lėk­tu­vą prieš­in­ga kryp­ti­mi. Ne­tru­kus jis ir gru­pė ki­tų es­kad­ri­lės la­kū­nų nu­si­lei­do ne­to­li Uk­mer­gės esan­čiuo­se Sie­si­kuo­se, kur iš kar­to pa­kliu­vo į vo­kie­čių ran­kas ir at­si­dū­rė ka­ro be­lais­vių sto­vyk­lo­je.

Po aš­tuo­nių mė­ne­sių pa­leis­tas iš sto­vyk­los J.Kas­pe­ra­vi­čius ku­rį lai­ką dir­bo koo­pe­ra­ty­vo ve­dė­ju Su­ba­čiu­je, o vė­liau su­grį­žo į gim­tą­jį Jur­bar­ko aps­kri­ties Jo­kū­ba­vo kai­mą, kur su bro­liais An­ta­nu ir Ka­zi­mie­ru pra­dė­jo ūki­nin­kau­ti. Ar­tė­jant fron­tui bu­vo aiš­ku, kad so­vie­tai ne­pa­liks Juo­zo ra­my­bė­je, tad tiek jis, tiek bro­liai ne kar­tą svars­tė ga­li­my­bę trauk­tis į va­ka­rus, bet ga­liau­siai ap­sisp­ren­dė lik­ti gim­ti­nė­je.

Blo­gos nuo­jau­tos ėmė pil­dy­tis vos so­vie­tų ka­riuo­me­nė pa­sie­kė Jur­bar­ką – so­dy­bo­je ėmė nuo­lat lan­ky­tis en­ka­vė­dis­tai. Ga­liau­siai 1945-ųjų bir­že­lio 15 die­ną J.Kas­pe­ra­vi­čius bu­vo su­im­tas. To­kio pat li­ki­mo su­lau­kė ir jo bro­lis An­ta­nas, bu­vęs Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės pus­ka­ri­nin­kis. Abu bu­vo nu­vež­ti į Jur­bar­ko ka­lė­ji­mą. Kaip ir aną 1940-ųjų bir­že­lį, J.Kas­pe­ra­vi­čiui vėl te­ko rink­tis – su­tik­ti su prieš­o siū­ly­mu bend­ra­dar­biau­ti ar­ba žū­ti. Bu­vęs ka­ro la­kū­nas ne­dve­jo­da­mas at­si­sa­kė tap­ti iš­da­vi­ku. Po ke­lių die­nų gru­pei stri­bų bu­vo įsa­ky­ta per­vež­ti bro­lius į Ra­sei­nių ka­lė­ji­mą.

Ta­čiau Ra­sei­nių jie taip ir ne­pa­sie­kė. Pa­ke­liui stri­bai ne­ži­nia ko­dėl nu­ta­rė įsa­ky­mo ne­vyk­dy­ti ir at­si­kra­ty­ti bro­lių. Grei­čiau­siai gink­luo­tas pa­dug­nes vi­lio­jo ge­ri Kas­pe­ra­vi­čių ba­tai, dra­bu­žiai ir lai­kro­džiai. Tai­gi, su­stab­dę ve­ži­mą prie Be­bir­vos upės, pa­sta­tė bro­lius ant til­to ir ėmė šau­dy­ti. Ban­dy­da­mi gel­bė­tis, Juo­zas ir An­ta­nas lei­do­si bėg­ti, ta­čiau nu­bė­go ne­to­li – An­ta­nas kri­to ne­gy­vas prie pa­ke­liui pa­si­pai­nio­ju­sios tvo­ros, o su­nkiai su­žeis­tas Juo­zas ap­si­me­tė mi­ru­siu. Apip­lė­šę bro­lius, stri­bai nu­ve­žė juos į Ra­sei­nius ir nu­me­tė mies­to aikš­tė­je. Ten ir pa­aiš­kė­jo, kad Juo­zas dar gy­vas, tad stri­bams te­ko ga­ben­ti jį į Bi­liū­nų dva­re įkur­din­tą li­go­ni­nę.

Lai­mei, sa­ni­ta­re Bi­liū­nuo­se dir­bo par­ti­za­nų ry­ši­nin­kė, tad apie su­žeis­tą J.Kas­pe­ra­vi­čių ta­po ži­no­ma Že­benkš­ties bū­rio ko­vo­to­jams. Kruopš­čiai su­pla­na­vę ope­ra­ci­ją, dvi­de­šimt J.Če­po­nio-Bud­rio va­do­vau­ja­mų bū­rio vy­rų be šū­vio nu­gink­la­vo stri­bus, iš­va­da­vo J.Kas­pe­ra­vi­čių bei dar vie­ną su­žeis­tą­jį ir iš­si­ve­žė juos į miš­ką. Kar­tu par­ti­za­nai pa­siė­mė ir dvi slau­gy­to­jas, ku­rioms pa­si­lik­ti li­go­ni­nė­je po to­kios ope­ra­ci­jos ta­po mir­ti­nai pa­vo­jin­ga. Bū­tent šios mo­te­rys ir iš­slau­gė su­žeis­tą­jį.

Pa­svei­kęs J.Kas­pe­ra­vi­čius pri­si­dė­jo prie par­ti­za­nų ir 1946-ųjų rug­sė­jo 25 die­ną bu­vo pa­skir­tas Jung­ti­nės Kęs­tu­čio apy­gar­dos va­du. Ko­vo­ti jam bu­vo li­kę tik tiek dau­giau nei sep­ty­ni mė­ne­siai.

Su­si­vie­ni­ji­mo link

Žu­vus J.Kas­pe­ra­vi­čiui, va­do­va­vi­mą apy­gar­dai pe­rė­mė J.Že­mai­tis. Ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad va­do­vau­jant šiam le­gen­di­niam par­ti­za­nui, Jung­ti­nė Kęs­tu­čio apy­gar­da iš­gy­ve­no sa­vo ge­riau­sius lai­kus. Ji bu­vo ne tik di­džiau­sia Že­mai­ti­jo­je, bet ir pa­jė­giau­sia tiek ka­ri­niu, tiek in­te­lek­tua­li­niu po­žiū­riu.

Jau ta­da vie­nas svar­biau­sių J.Že­mai­čio tiks­lų bu­vo su­vie­ny­ti vi­sus Lie­tu­vos par­ti­za­nus į vie­ną ga­lin­gą pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­dį, o pir­mie­ji žings­niai šia kryp­ti­mi bu­vo apy­gar­dų reor­ga­ni­za­vi­mas ren­gian­tis su­jung­ti vi­sas že­mai­čių apy­gar­das į stam­bes­nį te­ri­to­ri­nį da­ri­nį.

Jung­ti­nės Kęs­tu­čio apy­gar­dos, ku­rią tuo­met su­da­rė 7 rink­ti­nės su 700 ko­vo­to­jų, šta­bo pa­stan­go­mis bu­vo at­kur­ta en­ka­vė­dis­tų su­nai­kin­ta Že­mai­čių apy­gar­da, vei­ku­si Tel­šių, Kre­tin­gos ir Ma­žei­kių aps­kri­ty­se, o jai va­do­vau­ti pa­skir­tas Alek­sand­ras Mi­la­še­vi­čius-Ruo­nis, ku­riam tal­ki­nin­kau­ti bu­vo pa­siųs­tas kęs­tu­tė­nas Vac­lo­vas Iva­naus­kas- Gin­tau­tas.

1948 me­tų ge­gu­žės 5 die­ną Kęs­tu­čio, Že­mai­čių ir Pri­si­kė­li­mo apy­gar­dų va­dai po ke­lias die­nas tru­ku­sio su­si­ti­ki­mo pa­si­ra­šė dek­la­ra­ci­ją, skel­bian­čią apie tris apy­gar­das vie­ni­jan­čios Va­ka­rų Lie­tu­vos (Jū­ros) sri­ties įkū­ri­mą. Va­do­vau­ti sri­čiai bu­vo pa­skir­tas J.Že­mai­tis, ta­čiau šių par­ei­gų jis fak­tiš­kai ne­ėjo, nes bū­si­mam pa­sip­rie­ši­ni­mo va­dui te­ko ki­ta mi­si­ja – or­ga­ni­zuo­ti vy­riau­sią­ją pog­rin­džio va­do­vy­bę. Tai­gi, jau po mė­ne­sio va­do par­ei­gos bu­vo per­duo­tos J.Že­mai­čio pa­va­duo­to­jui A.Mi­la­še­vi­čiui-Ruo­niui. Tai bu­vo itin at­sa­kin­gas dar­bas – A.Mi­la­še­vi­čiui te­ko ne tik koor­di­nuo­ti tri­jo­se apy­gar­do­se vei­kian­čių par­ti­za­nų veiks­mus, reng­ti bend­ras di­rek­ty­vas, ki­tus ko­vo­to­jų veik­lą reg­la­men­tuo­jan­čius do­ku­men­tus bet ir or­ga­ni­zuo­ti vy­riau­sio­sios va­do­vy­bės ry­šius su Pie­tų Lie­tu­vos sri­ties va­dais. Tai­gi, sri­ties šta­bo su­nai­ki­ni­mas ga­lė­jo il­gam par­aly­žiuo­ti vi­sos Lie­tu­vos gink­luo­tą pog­rin­dį. Kad iš­veng­tų to­kios si­tua­ci­jos, šta­bo va­do­vy­bė nuo­lat kai­ta­lio­jo bu­vi­mo vie­tą – 1948 me­tais ji bu­vo įsi­kū­ru­si Var­nių ir Kel­mės vals­čių san­dū­ro­je, vė­liau – Skaud­vi­lės, Ne­makš­čių ir Vi­duk­lės vals­čiuo­se.

Po 1949 me­tų va­sa­rio, kai Jū­ros sri­ties te­ri­to­ri­jo­je įvy­kęs vi­sos Lie­tu­vos par­ti­za­nų su­va­žia­vi­mas įkū­rė bend­rą gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ją – Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­dį (LLKS), nie­kam ne­ki­lo abe­jo­nių, kad ko­vo­to­jų lau­kia nau­ji MGB smū­giai. Ir iš ti­krų­jų – jau va­sa­ros pra­džio­je Že­mai­ti­jos par­ti­za­nai pa­ty­rę skau­džią ne­tek­tį, bir­že­lio 7 die­ną sau­gu­mie­čiams pa­vy­ko su­nai­kin­ti vi­są Kęs­tu­čio apy­gar­dos va­do­vy­bę.

Žu­vus vos du mė­ne­sius apy­gar­dai va­do­va­vu­siam Alek­sui Mi­liu­liui-Ne­ptū­nui, va­do par­ei­gas pe­rė­mė vie­nas ryš­kiau­sių Že­mai­ti­jos pa­sip­rie­ši­ni­mo da­ly­vių An­ta­nas Bak­šys-Kla­jū­nas. Prie šio ko­vo­to­jo nu­ei­to ke­lio ver­ta ap­sis­to­ti kiek il­gė­liau.

Iš­ti­ki­mi priesaikai

Ka­rio ke­lią A.Bak­šys pra­dė­jo 1944-ųjų pa­va­sa­rį, įsto­jęs į ge­ne­ro­lo Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus va­do­vau­ja­mą Vie­ti­nę rink­ti­nę. 1944-ai­siais į Lie­tu­vą su­grį­žus so­vie­tams, jis ku­rį lai­ką mo­ky­to­ja­vo, ta­čiau 1945-ųjų ko­vą bu­vo su­im­tas ir be teis­mo iš­siųs­tas į Tu­los ang­lių ka­syk­las. Ki­tų me­tų pa­va­sa­rį jam pa­vy­ko pa­bėg­ti iš ka­tor­gos, su­grįž­ti į Lie­tu­vą, iš pog­rin­di­nin­kų gau­ti vi­sus rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus ir net įsi­dar­bin­ti mo­ky­to­ju Ra­sei­nių gim­na­zi­jo­je. 1947-ųjų ru­de­nį A.Bak­šys vėl bu­vo su­im­tas, ta­čiau ne­tru­kus pa­leis­tas. Jaus­da­mas, kad yra se­ka­mas, nu­ta­rė pa­si­trauk­ti iš le­ga­laus gy­ve­ni­mo ir pri­si­dė­ti prie Kęs­tu­čio apy­gar­dos par­ti­za­nų.

Kaip at­si­ti­ko, kad 1947 me­tais sau­gu­mie­čių vėl su­im­tas bėg­lys, tu­rin­tis ne­ži­nia iš kur gau­tą pa­są ir ka­ri­nį bi­lie­tą, ne­tru­kus bu­vo pa­leis­tas ir ga­lė­jo ra­miai, ne­truk­do­mas iš­ei­ti į miš­kus? Ži­nant to­les­nį ko­vo­to­jo li­ki­mą, ver­si­ja, jog jis ga­lė­jo su­tik­ti bend­ra­dar­biau­ti su MGB, at­krin­ta. Ga­li­ma ne­bent spė­ti, kad M.Bak­šį, jam pa­čiam to ne­ži­nant, čekistai ga­lė­jo pa­nau­do­ti kaip jau­ką.

Kęs­tu­čio apy­gar­dai A.Bak­šys va­do­va­vo iki 1951-ųjų ge­gu­žės, kai, žu­vus Jū­ros sri­ties va­dui V.Iva­naus­kui-Gin­tau­tui, jis bu­vo pa­skir­tas ei­ti šias par­ei­gas. Va­do­vau­ti sri­čiai A.Bak­šys pra­dė­jo su­nkiu me­tu – iliu­zi­jos, jog pa­dė­tį pa­tai­sys ne­tru­kus pra­si­dė­sian­tis Va­ka­rų ir So­vie­tų Są­jun­gos ka­ras, jau bu­vo se­niai iš­blė­su­sios. Fi­zi­nės gink­luo­to pog­rin­džio jė­gos die­na iš die­nos men­ko. Į par­ti­za­nų gre­tas pra­sis­mel­ku­si šni­pų ir pro­vo­ka­to­rių ar­mi­ja grio­vė tar­pu­sa­vio pa­si­ti­kė­ji­mą, žlug­dė ry­šius. Su­pras­da­mas, kad gink­luo­ta ko­va ne­duos rei­kia­mų re­zul­ta­tų, A.Bak­šys ieš­ko­jo ki­tų pa­sip­rie­ši­ni­mo for­mų. Kla­jū­nas ėmė­si ini­cia­ty­vos kur­ti pog­rin­di­nę or­ga­ni­za­ci­ją, tu­rė­ju­sią prieš­in­tis oku­pan­tams ne­be fi­zi­nė­mis, o dva­si­nė­mis pa­jė­go­mis. Vy­čių Są­jun­ga pa­va­din­to­je or­ga­ni­za­ci­jo­je tu­rė­jo veik­ti ne tiek par­ti­za­nai, kiek le­ga­liai gy­ve­nan­tys as­me­nys. Įsa­ky­mas steig­ti or­ga­ni­za­ci­jos sky­rius bu­vo duo­tas kiek­vie­nam par­ti­za­nų bū­riui, ta­čiau su­ma­ny­mas taip ir li­ko ne­įgy­ven­din­tas – pri­trū­ko jė­gų.

A.Bak­šys žu­vo 1953 me­tų sau­sio 17-ąją. Tą­dien, ei­da­mi ry­ši­nin­ko pė­do­mis, če­kis­tai ap­ti­ko so­dy­bą, ku­rio­je bu­vo įreng­tas šta­bo bun­ke­ris. Kla­jū­nas ir du jo bend­ra­žy­giai gy­vi prieš­ui ne­pa­si­da­vė.

Tais me­tais vi­so­je Kęs­tu­čio apy­gar­do­je bu­vo li­kę 23, o jos šta­be – tik du ko­vo­to­jai: va­das Po­vi­las Mor­kū­nas-Ri­man­tas ir šta­bo vir­ši­nin­kas Sta­sys Zin­ke­vi­čius-Al­gi­man­tas. Ta­čiau ir jiems ko­vo­ti bu­vo li­kę ne­daug. MGB per­ver­buo­tam par­ti­za­nui Pra­nui Nar­bu­tui-Ro­lan­dui įvi­lio­jus juos į pa­sa­lą, abu vy­rai žu­vo.

Iš­da­vi­kas P.Nar­bu­tas, prieš­o va­din­tas agen­tu Vai­di­la, su­si­te­pė ran­kas ne vie­no bu­vu­sio ko­vos drau­go krau­ju. Per jį žu­vo ir pa­sku­ti­ny­sis kęs­tu­tė­nų va­das Jo­nas Vil­čins­kas-Al­gir­das. Šiuo at­ve­ju Vai­di­la ne tik vyk­dė prieš­o nu­ro­dy­mus, bet ir pats su­pla­na­vo ope­ra­ci­ją.

1953 me­tų rug­sė­jo 18 die­ną P.Nar­bu­tas iš­sik­vie­tė J.Vil­čins­ką į su­si­ti­ki­mą Šim­kai­čių vals­čiaus An­ta­na­vos kai­me. Laiš­ke apy­gar­dos va­dui iš­da­vi­kas ra­šė no­rįs ap­tar­ti kai ku­rias Kęs­tu­čio apy­gar­dos prob­le­mas. Vy­rams su­si­ti­kus Vai­di­la kos­te­lė­jo, taip duo­da­mas sig­na­lą ki­tam agen­tui smo­gi­kui, sla­py­var­džiu Vy­tas. Šis, iš­šo­kęs iš prie­dan­gos, dviem pis­to­le­to šū­viais per­šo­vė J.Vil­čins­ką. Dar trys kul­kos pa­kir­to va­dą at­ly­dė­ju­sį par­ti­za­ną Juo­zą Dob­ro­vols­kį-Ra­mū­ną. Su­nkiai su­žeis­tas apy­gar­dos va­das dar ban­dė trauk­tis at­si­šau­dy­da­mas pis­to­le­tu, ta­čiau už ke­lių šim­tų me­trų jį pa­klo­jo ki­tų smo­gi­kų au­to­ma­tų pa­pliū­pos.

Ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad Kęs­tu­čio apy­gar­dos is­to­ri­ja tuo ir bai­gė­si. Žu­vus J.Vil­čins­kui apy­gar­dos šta­bas dau­giau ne­bu­vo at­kur­tas, ta­čiau pa­ski­ri par­ti­za­nai vis dar li­ko miš­kuo­se. Pa­sku­ti­ny­sis apy­gar­dos ko­vo­to­jas Ed­mun­das Kmi­tas-Eval­das Kel­mės ra­jo­ne vie­nui vie­nas iš­si­lai­kė net iki 1961 me­tų, kol pa­de­dant iš­da­vi­kais ta­pu­siems bu­vu­siems bend­ra­žy­giams bu­vo ap­tik­tas, ap­sup­tas ir, ne­no­rė­da­mas pa­si­duo­ti gy­vas, nu­si­šo­vė. Ta­čiau ir tuo kęs­tu­tė­nų is­to­ri­jo­je ne­bu­vo pa­dė­tas taš­kas. Jis ir ne­ga­li bū­ti pa­dė­tas, nes tie, ku­rie li­ko iš­ti­ki­mi prie­sai­kai ir kri­to su gink­lu ran­ko­je, nie­ka­da ne­ka­pi­tu­lia­vo. Va­di­na­si, ne­ka­pi­tu­lia­vo ir pats pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­dis.