Prieš 20 metų, 1993-iųjų balandžio 14-ąją, Kalifornijos valstijos pareigūnai oficialiai patvirtino, kad savo namuose Ouklande mirė Jonas Pleškys. Holivudo filmo herojaus prototipu tapusio pabėgėlio istorija iki šiol slepia daug neatskleistų paslapčių.
Tikriausiai daugelis matė pagal garsaus amerikiečių rašytojo Tomo Clancy romaną sukurtą aštraus siužeto filmą ““Raudonojo spalio“ medžioklė“. Pagrindinis šio filmo herojus – sovietų atominio povandeninio laivo “Raudonasis spalis“ kapitonas. Ignoruodamas bet kokius savo vadovybės įsakymus, jis plaukia Amerikos krantų link. Nuogąstaudami, kad neprognozuojami kapitono veiksmai gali sukelti branduolinę katastrofą, ir sovietai, ir amerikiečiai nutaria povandeninį laivą sunaikinti. Tačiau įžvalgūs Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) analitikai supranta, kad vienintelis maištingojo kapitono motyvas – pabėgti į Vakarus. Ne vienam tikriausiai teko girdėti ir tai, jog Holivudo žvaigždės Seano Connery vaidinamo kapitono prototipu buvo lietuvis sovietų karo laivyno leitenantas Jonas Pleškys, žinomos teatro ir kino aktorės Eugenijos Pleškytės brolis. Tačiau tikroji jo istorija gerokai skiriasi nuo Holivudo filmo. Pirma, J.Pleškys buvo ne povandeninio laivo, o tik pagalbinės baržos vadas. Antra, 1961 metais naktį į balandžio 7-ąją jis plaukė ne į Ameriką, o į Švedijos Gotlando salą. Trečia, lėtaeigės neginkluotos baržos niekas ne tik nepersekiojo, bet ir nepastebėjo tol, kol ji sėkmingai pasiekė Švedijos krantą. Vis dėlto tikroji J.Pleškio istorija yra nė kiek ne mažiau įdomi, juolab kad ją iki šiol tebegaubia paslaptys. Sovietų karinio tribunolo už akių myriop nuteistas baržos kapitonas vėliau 31 metus gyveno JAV, globojamas šios šalies specialiųjų tarnybų. Kurį laiką J.Pleškys praleido Centrinės Amerikos valstybėse ir Meksikoje. Ar jis ten slapstėsi nuo KGB persekiojimo ir ar turėjo pagrindo nuogąstauti, kad nuosprendis bus įvykdytas? Kokios buvo tikrosios J.Pleškio pabėgimo priežastys?
Nuo tremties išgelbėjo tėvas
J.Pleškys gimė 1935 metų kovo 10 dieną Rietavo apskrities Tverų valsčiaus Leopoldavo kaime. Jis buvo ketvirtas vaikas Juozo ir Barboros Pleškių šeimoje. Iš viso Pleškiai išaugino šešis vaikus – po Jono jiems dar gimė duktė Eugenija ir sūnus Antanas. Bežemių šeima vertėsi labai sunkiai – visiems, neišskiriant ir vaikų, teko uždarbiauti svetimuose ūkiuose. Sovietų okupacija Pleškių padėtį dar labiau pablogino – nuolat stigo maisto, vaikai ėmė sirgti. 1946 metais nuo tuberkuliozės mirė Jono motina. Su trimis vaikais likęs tėvas (vyresniosios Jono seserys tuomet jau buvo išėjusios iš namų) po metų vedė 43 metų Pruziną Gedmonaitę. Šeima persikėlė į 16 hektarų ūkelį Pruzinos gimtinėje Geroniškės kaime. 1948 metų gegužę, rengdami dirvą būsimai kolektyvizacijai, sovietai pradėjo masinius trėmimus kodiniu pavadinimu “Vesna“. Tąsyk tremiami buvo ne tik partizanų rėmėjai ar jų šeimų nariai, bet ir vadinamieji buožės. Pleškių šeima, regis, pateko į abi kategorijas: Pruzina iki sovietų okupacijos valdė 40 hektarų ūkį, o vienas jos brolių palaikė ryšius su partizanais ir už tai jau anksčiau buvo ištremtas į Sibirą. Taigi Pruzina, Juozas ir trys mažamečiai jo vaikai atsidūrė gyvuliniame vagone. Šiandien tikrai nekalbėtume nei apie paslaptingąjį bėglį, nei apie garsią aktorę, jei ne lemtingas Juozo sprendimas – sąstatui pajudėjus iš Telšių geležinkelio stoties tėvas sugebėjo išstumti vaikus iš vagono, liepęs trylikamečiui Jonui pasirūpinti mažaisiais. Vaikus priglaudė vyresnioji sesuo Ona Petreikienė ir jos vyras Benediktas. Apie tai, kur yra jų tėvas, suprantama, nebuvo galima nė prasitarti. Galbūt tai ir buvo pirmoji paauglio Jono trauma, vėliau subrandinusi neapykantą sovietinei sistemai. Antrojo smūgio Jonas sulaukė 1952-aisiais, besimokydamas trečiame Telšių pedagoginės mokyklos kurse. Kaip po daugelio metų M.Boyle papasakojo jo klasės draugas ir svainio giminaitis Vytautas Petreikis, per mokyklos direktorės vedamą politinio švietimo valandėlę Jonas ir du jo bendraklasiai sukurpė raštelį su nemaloniomis pastabomis tiek apie direktorę, tiek apie visą sovietinę sistemą. Už tai trijulė turėjo išlėkti iš mokyklos. Tačiau išvarytas buvo tik Jonas, mat jis, kitaip nei du jo bičiuliai, atsisakė išpirkti savo kaltę stodamas į komjaunimą. Po daugelio metų J.Pleškys seseriai Eugenijai prisipažins, kad kaip tik tuo metu jam ėmė bręsti planas pabėgti į užsienį.
Nuo to laiko vaikinas tiesiog neatpažįstamai pasikeitė. Perėjęs į Telšių gimnaziją, jis ne tik įstojo į komjaunimą, bet ir tapo klasės sekretoriumi. Tačiau J.Pleškio kelyje tuoj pat iškilo naujų kliūčių. Puikiai užbaigęs gimnaziją ir labai gerais pažymiais išlaikęs stojamuosius egzaminus, jis nebuvo priimtas į Kauno politechnikos institutą, nors kai kurie prasčiau pasirodę jo draugai tapo studentais. Labiausiai tikėtina, kad durys jam buvo užtrenktos paaiškėjus, jog Jonas – tremtinio sūnus. Sugniuždytas vaikinas sugrįžo į Telšius, iš kur 1954-ųjų rudenį buvo pašauktas į kariuomenę.
Dėl tikslo paaukojo meilę
Štai čia ir ima vykti sunkiai paaiškinami dalykai. Paskirtas į karinį laivyną ir baigęs devynių mėnesių mokymus Leningrade, J.Pleškys sėkmingai įstojo į prestižinę Leningrado karinę jūrų akademiją, be kita ko, rengusią povandeninių laivų karininkus. Nepraėjus KGB Ypatingojo skyriaus filtro, tapti šios elitinės mokyklos kursantu buvo neįmanoma. Juo labiau – tremtinio sūnui, kuris netiko net Kauno politechnikos institutui. Perkračius visas įmanomas versijas, labiausiai įtikima atrodo ši – įstoti į akademiją J.Pleškiui galėjo “padėti“ saugumas. Suprantama, ne už “ačiū“. Tiesa tai ar ne, šiandien niekas nebepasakys, tačiau aišku viena – J.Pleškys siekė savo tikslo, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis. 1959 metų birželio 10 dieną J.Pleškiui įteikiamas povandeninių laivų šturmano diplomas. M.Boyle teigimu, po kelių mėnesių 26 metų kapitonas leitenantas skiriamas į povandeninį laivą, tačiau šių pareigų atsisako ir pasiprašo perkeliamas į pagalbinį uosto laivelį, renkantį laivų variklių degalų atliekas ir laidojantį jas neutraliuose Baltijos vandenyse. Šis faktas atrodo neįtikimas. Į pagalbines baržas dažniausiai būdavo perkeliami ne itin geros reputacijos ar nusižengę jūrininkai. Tokio Jono sprendimo jo mokslo ir tarnybos draugai niekaip negalėjo suprasti. Paaiškinti jį galima nebent tuo, kad jaunas laivyno karininkas tokią tarnybą pasirinko tik todėl, kad pagalbiniai laivai nebuvo taip akylai stebimi, tad jais buvo galima kur kas lengviau pabėgti. Tokiu atveju turėtume pripažinti, kad prašymas tarnauti baržoje buvo seniai sumanyto plano dalis. Matydamas prieš save vienintelį tikslą – tolimą laisvės kranto švyturį, J.Pleškys ryžosi naujoms aukoms, griaudamas ne tik savo, bet ir dviejų niekuo dėtų moterų laimę. Per 1960 metų sutiktuves Liepojoje, kur tuomet buvo remontuojamas jo laivas, karininkas susipažino su Paula Markuševskaja. Poros santykiai nenutrūko ir tuomet, kai tų pačių metų vasarą J.Pleškio barža po remonto sugrįžo į Klaipėdą. Jonas lankydavo Paulą kiekvieną laisvą savaitgalį. Rugsėjį jis paprašė jos rankos. Mergina neatsisakė pasiūlymo, tačiau kiek sudvejojo, mat nelabai norėjo keltis gyventi į Klaipėdą.
Naujųjų 1961 metų išvakarėse Jonas Liepojoje nepasirodė. Paula nė nenujautė, kad tą patį vakarą jos mylimasis pasipiršo Klaipėdos jūrų bazės bibliotekininkei Zojai Rozenkranc ir kad po keturių savaičių ši pora atšoks vestuves. Tuo metu J.Pleškys taip pat nenumanė, kad Paula jau trečią mėnesį po širdimi nešioja jo kūdikį. Kodėl J.Pleškys nutarė paaukoti meilę ir vesti mažai pažįstamą merginą, nesunku paaiškinti. Laivo vadas turėjo būti arba partinis, arba bent jau turėti šeimą. Kadangi vesti buvo daug paprasčiau nei įstoti į partiją, J.Pleškys pasirinko pirmąjį variantą. Ir vos tik Paula suabejojo dėl savo noro keltis į Klaipėdą, jis tiesiog vedė pirmą po ranka pasitaikiusią moterį.
Audringa naktis Baltijoje
Dabar kliūčių išplaukti į jūrą nebebuvo. Žinodamas, kad jo laivas greitai bus perkeltas į griežtai kontroliuojamą bazę Estijos Paldiskio mieste, J.Pleškys nusprendė nebedelsti. 1961 metų balandžio 6-ąją apie pirmą valandą dienos J.Pleškio vadovaujama barža “Smolnyj“ išplaukė iš Klaipėdos uosto ir pasuko į šiaurę. Užduotis buvo paprasta – suradus tinkamą vietą neutraliuose vandenyse išpilti ten 14 tonų degalų atliekų. Pirmieji ženklai, kad su barža vyksta kažkas neįprasto, pasirodė maždaug po 5 valandų – Klaipėdoje budintis karininkas pastebėjo, kad iš laivo iki šiol negauta jokio radijo pranešimo. Maždaug tuo pat metu kapitonas pakeitė ties Liepoja buvusio laivo kursą ir pasuko tiesiai į Vakarus, Gotlando salos link. Kad laivas plaukia ne ten, kur reikia, įgula pradėjo įtarti apie devintą valandą vakaro, tačiau niekas nepaklausė vado, kas nutiko. Tuo metu Baltijoje siautė nemaža audra, dauguma jūreivių prastai jautėsi, be to, vyriausiasis mechanikas įspėjo kapitoną, kad atsikratyti krovinio nepavyks – tam trukdo didelės bangos. “Grįžtame į Klaipėdą“, – pareiškė J.Pleškys ir pats stojo prie vairaračio, kad apgręžtų laivą. Niekas nė nenumanė, kad kapitonas apsuko baržą ne 180-ies, o 360-ies laipsnių kampu ir grįžo į ankstesnį kursą. Grumdamasis su bangomis, “Smolnyj“ maksimaliu greičiu toliau plaukė Švedijos krantų link. Apie vienuoliktą vakaro, kai audra jau buvo aprimusi, pasirodė nepažįstamas švyturys. Ant denio subėgę jūreiviai iš karto suprato, kad čia – ne Melnragė. Kapitonas įsakė nuleisti inkarą ir paleisti tris signalines raketas – raudoną, baltą ir mėlyną. Tai turėjo pranešti esantiesiems krante, kad laivui reikia pagalbos. Kapitonas įsakė visiems įgulos vyrams apsirengti uniformomis ir, surinkęs iš visų asmeninius ginklus, užrakino juos seife. Tuomet nurodė vieninteliam laive esančiam lietuviui jūreiviui Jurgiui Kryžiokui nuleisti gelbėjimo valtį ir plaukti su juo į krantą, iki kurio buvo maždaug kilometras. Prie pat kranto kapitonas ištarė žodžius, sukėlusius jūreiviui tikrą šoką: “Čia Švedija. Aš pasilieku ir siūlau tau pasielgti taip pat.“ Štai kaip atrodo J.Kryžioko pasakojimas, prieš 6 metus cituotas “Alytaus naujienose“: “Žemę pamatėme tik paryčiais. Jonas aiškino nežinąs, kur atsidūrėme. Jis pasikvietė mane, kaip vienintelį lietuvį laive, ir mes dviviete gelbėjimo valtele, jūreivių vadinamu tuziku, nuplaukėme į krantą. Mus pasitiko du pasieniečiai su šunimis, kalbantys ne rusų kalba. Nuvedė į švyturio patalpą. Netrukus prisistatė švedų atstovai ir vertėjas. Pirmiausia J.Pleškį nusivedė į atskirą kambarį. Ką jie ten kalbėjo, nežinau. Paskui mane išsivedė ir pasakė, kad Jonas lieka. Paklausė, gal ir aš norėčiau pasilikti. Kategoriškai atsisakiau, daug ko nesupratau, nenorėjau blaškytis po pasaulį.“ Atsisakiusiam pasilikti jūreiviui švedų pareigūnai nurodė nedelsiant grįžti į laivą. O atskiroje patalpoje apklaustas kapitonas pareiškė seniai planavęs pabėgimą, nes nenorėjęs gyventi melo pasaulyje, ir pasiprašė politinio prieglobsčio. “Smolnyj“ įgulai sužinojus, jog kapitonas nutarė pasilikti, laive kilo sąmyšis – niekas nenumanė, ką daryti. Galiausiai vyriausiasis mechanikas Mychaliukas nutarė visus sprendimus atidėti iki aušros.
Kitą dieną trys švedų karo laivai nulydėjo baržą į prekybinį Slitės uostą, kur laivas buvo prišvartuotas ir toliau akylai saugomas. Tą pačią dieną į Slitę iš Stokholmo atskrido sovietų konsulas Mozajevas ir karo atašė Vitalijus Nikolskis, po diplomato priedanga vadovavęs sovietų karinės žvalgybos rezidentūrai Švedijoje. Pats V.Nikolskis savo memuaruose pasakoja, kad švedai reikalavo nedelsiant išplukdyti laivą į neutralius vandenis – priešingu atveju jį iš uosto ištemps Švedijos eskadrinis minininkas. “Komandiravau į Gotlandą 3-iojo rango kapitoną L.Konovalovą. Jis turėjo laivavedžio patirties ir mano įsakymu privalėjo nuplukdyti “inturistą“ į artimiausią mūsų bazę Liepojoje. Atsakymas į mūsų skubų pranešimą SSRS Karinių jūrų pajėgų štabui apie šį ypatingą įvykį buvo gautas tik po dviejų parų. L.Konovalovui buvo leista vesti laivą į artimiausią sovietų uostą. Jam pasitikti į jūrą buvo išsiųstas eskadrinis minininkas“, – skaitome V.Nikolskio prisiminimuose. Tuo metu barža “Smolnyj“ rengėsi išplaukti iš Slitės. V.Nikolskis tvirtina, kad nesudėtinga laivo parplukdymo procedūra pasirodė esanti ne tokia jau paprasta – laivo kompasas buvo sugadintas, o visi navigacijos žemėlapiai sunaikinti, tad išplaukti be švedų pagalbos kapitonas L.Konovalovas negalėjo. Balandžio 8 dieną apie 14 valandą į atvirą jūrą baržą palydėjo švedų laivas, o neutraliuose vandenyse jo jau laukė sovietų eskadrinis minininkas. “Pakeitė visą baržos įgulą, mums liepė eiti miegoti. Taip atplaukėme į Liepoją. Ten prasidėjo tardymas. Tardė kiekvieną atskirai, regis, porą parų“, – vėliau prisimins J.Kryžiokas.
Nuosprendis – sušaudyti
Tą pačią balandžio 8-ąją konsulas Mozajevas, susitikęs su Hemsės policijos nuovadoje saugomu bėgliu, mėgino įtikinti jį sugrįžti, tačiau 45 minutes trukęs pokalbis baigėsi be rezultatų. Nors diplomatas įtikinėjo, kad Sovietų Sąjungoje jo niekas nebausiąs, kapitonas buvo nepalenkiamas. “Aš pasiliksiu Švedijoje, nes mano Tėvynė nėra laisva“, – kaip kirviu nukirto J.Pleškys.
Jis puikiai suprato, kad iš melu grįstos sistemos galima tikėtis tik klastos, ir buvo visiškai teisus nepatikėdamas konsulo pažadais, jog savanoriškai sugrįžęs į Lietuvą jis nebus baudžiamas. Iš tikrųjų jau pirmo susitikimo su konsulu dieną KGB Ypatingasis skyrius iškėlė jam baudžiamąją bylą pagal įstatymą “Dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinius nusikaltimus“. Ikiteisminis bylos tyrimas truko apie keturis mėnesius. Jo metu buvo apklausta kelios dešimtys liudytojų – pradedant laivo įgulos nariais bei Klaipėdos bazės karininkais, baigiant visais J.Pleškio draugais bei artimaisiais. Svarbiausiais tėvynės išdavimo įrodymais rugpjūčio mėnesį vykusiuose karinio tribunolo posėdžiuose tapo jūreivių pasakojimai apie kapitono tyčia sugadintą kompasą ir jo kajutėje rasti Švedijos pakrančių navigaciniai žemėlapiai. 1961 metų rugpjūčio 29 dieną J.Pleškys už akių buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. Knygos “Laisvės beieškant“ autorė tvirtina, kad po nuosprendžio “KGB operatyvininkai privalėjo surasti ir likviduoti J.Pleškį bet kur ir bet kada“, nes “tokie buvo įprasti veiksmai visų pabėgėlių, galėjusių išduoti valstybės paslaptis ir karinę informaciją užsienio valdžiai atžvilgiu.“ Tuo, beje, visą gyvenimą buvo įsitikinęs ir pats J.Pleškys. Apie tai, kad KGB Ypatingasis skyrius tikrai ieškojo pabėgėlio, liudija išlikusi jo paieškos byla, užregistruota 1961 metų balandžio 26 dieną. Tačiau ar KGB iš tiesų ketino likviduoti bėglį? Ar jaunas pagalbinio laivo vadas galėjo žinoti tokias povandeninio laivyno paslaptis, kurių atskleidimas padarytų neatitaisomos žalos gynybiniam sovietų pajėgumui? Jei taip, tuomet jis pats galėjo būti susijęs su sovietų karine žvalgyba, o tokių perbėgėlių buvę kolegos iš tiesų nesigailėdavo. Jei ne, kodėl bėglį taip ilgai globojo CŽV ir kodėl jam taip dažnai teko keisti gyvenamąją vietą? Atsakymų į šiuos klausimus artimiausiu metu, matyt, nesužinosime – CŽV bylos, kuriose minimas J.Pleškys, vis dar nėra išslaptintos.
Laisvės kaina
Patikimų žinių apie pabėgėlio gyvenimą Amerikoje, ypač apie jo pradžią, nėra daug. Belieka remtis šykščiais paties J.Pleškio pasakojimais knygos “Laivės beieškant“ autorei ir jos surastais įrašais socialinio draudimo administracijos dokumentuose. Labiausiai tikėtina, kad iš Švedijos J.Pleškys kariniu transporto lėktuvu buvo atskraidintas į Andruso karinę bazę Merilande, kur paprastai ir prasidėdavo tokių ypatingų “svečių“ gyvenimas. Vėliau, po apklausų CŽV būstinėje, jam buvo išduotas leidimas gyventi JAV, o vėliau ir Amerikos pasas nauja pavarde – Jonas Plaskus. Tuomet pabėgėlis buvo apgyvendintas CŽV priklausančiame nuošaliame name, kur toliau bendravo su amerikiečių žvalgybos pareigūnais. Svarbiausias apklausų tikslas buvo išsiaiškinti, ar pabėgėlis nėra specialiai atsiųstas sovietų žvalgybos agentas.
Po kurio laiko J.Pleškys perkeltas į rytinėje JAV pakrantėje įsikūrusią Padžeto įlankos laivyno bazę, kurioje buvo statomi ir remontuojami povandeniniai lavai. Matyt, amerikiečius domino pabėgėlio žinios apie sovietų atominius povandeninius laivus. Padžete J.Pleškys neužsibuvo. Leningrado akademijoje gautos kibernetikos žinios leido jam nesunkiai susirasti įvairiausių darbų. Jis dėstė programavimo pradmenis Vašingtono universitete Sietle, vėliau dirbo viename San Fransisko banke. 1968 metais J.Pleškys įstojo į Tarptautinę kalbų mokyklą studijuoti ispanų kalbos. Kam informatikos specialistui reikėjo šių studijų? Iš visko sprendžiant, tai galėjo būti CŽV parengto plano dalis. Studijos buvo lemtingos ir J.Pleškio asmeniniam gyvenimui – būtent Tarptautinėje kalbų mokykloje jis susipažino su iš Gvatemalos kilusia Laura Cajas de Martinez, su kuria 1968-aisiais susituokė. Kitus penkerius metus gyvenimas blaškė bėglį nuo JAV rytinėje pakrantėje esančios Kalifornijos iki Belgijos ir Olandijos. Nuo 1972 iki 1973 metų jis dirbo JAV Tarptautinės raidos agentūroje (USAID), teikusioje humanitarinę ir kitokią pagalbą trečiojo pasaulio šalims. J.Pleškys atsidūrė Gvatemaloje, vėliau – Kosta Rikoje. Nepatvirtintais duomenimis, nuo 1974-ųjų balandžio iki 1975-ųjų spalio jis galėjo būti Peru, Bolivijoje ir Brazilijoje. Pasibaigus kontraktui su USAID, J.Pleškys grįžo į JAV, kur ketverius metus dirbo programuotoju įvairiose kompanijose. Tačiau 1979 metų birželį bėglys netikėtai dingo ir niekam nesirodė trejus metus. Knygos “Laisvės beieškant“ autorei jis vėliau pasakos tuo metu gyvenęs Meksikoje paties susiręstoje lūšnelėje, maitinęsis tuo, ką pats išaugindavo. Bėglys pripažino, kad būtent ten jis jautėsi visiškai saugus, tačiau ar Meksikoje jis slėpėsi nuo KGB šešėlio, ar nuo savo globėjų iš CŽV, taip ir lieka neaišku. 1986-aisiais J.Pleškys galutinai sugrįžo į JAV, kur įsidarbino analitiku programuotoju konsultantu milžiniškoje laivybos įmonėje Ouklande. Tai buvo paskutinė jo darbovietė. 1990-aisiais J.Pleškiui buvo diagnozuotas smegenų auglys. Sveikata ėjo vis prastyn, todėl darbą teko palikti. Sunki liga J.Pleškį užklupo tuomet, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę, o Sovietų Sąjunga balansavo ties žlugimo riba. Atrodytų, kad dabar baimintis dėl ilgų KGB rankų jau nebebuvo reikalo. Tačiau baimė J.Pleškio neapleido net 1992-aisiais, jam gavus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išduotą reabilitacijos pažymėjimą ir po 31 metų apsilankius Tėvynėje. Net laisvoje Lietuvoje J.Pleškys bendravo tik su artimiausiais giminėmis bei draugais ir niekur neišeidavo vienas, nors nei Sovietų Sąjunga, nei KGB tuomet jau neegzistavo. J.Pleškys nepanoro susitikti ir su J.Kryžioku, kurį jis, matyt, irgi laikė KGB agentu. Gerokai vėliau, sužinojęs apie savo buvusio vado apsilankymą, J.Kryžiokas neslėpė apgailestavimo. “Būtų buvę labai įdomu pasimatyti, aš nebuvau joks kagėbistas“ , – tvirtino buvęs jūreivis. Kita vertus, baimė nesutrukdė J.Pleškiui nuvažiuoti į Latviją, aplankyti savo išduotą meilę Paulą, niekada nematytą dukterį Sondrą ir paprašyti jų atleidimo. Sugrįžusio į Ameriką J.Pleškio sveikata ėmė smarkiai blogėti. 1993 metų pradžioje jis dar sugebėjo nuvykti į Gvatemalą, kad pasimatytų su savo ir L.Martinez dukra Jennifer. Kovo mėnesį jį dar spėjo aplankyti ir Paulos dukra Sondra. Balandžio 1 dieną J.Pleškys dar skambino dukrai, norėdamas įsitikinti, ar ji laimingai sugrįžo į Latviją. Balandžio 6-ąją Sondra pati paskambino tėvui, tačiau ragelio niekas nebekėlė. Tuo metu jis greičiausiai jau buvo miręs. Žinant, kad paskutinis J.Pleškio laiškas Telšiuose gyvenančiam broliui Antanui datuotas balandžio 5 diena, galima numanyti, jog jis užgeso naktį į balandžio 7-ąją. Atsisakęs medikų ir draugų pagalbos, per 32-ąsias dramatiško pabėgimo metines sušaudyti nuteistas bėglys liko akis į akį su ištikimiausia savo palydove – mirtimi.
Laisvės istorijos mozaika 