Augustino Voldemaro mįslė

1883 metų balandžio 16-ąją gimė Augustinas Voldemaras – pirmasis Lietuvos premjeras, diplomatas, užsienio reikalų ministras. Nėra abejonės, kad tai buvo viena prieštaringiausių ir mįslingiausių asmenybių tarpukario Lietuvos politikoje, palikusi po savęs daugybę neatsakytų klausimų.

 „Aš turiu didelių nuopelnų prieš Lietuvą. Jeigu manęs nebūtų buvę, tikrai nė vienai dienai nebūtų atsiradus nepriklausoma Lietuva“. Tokie A. Voldemaro žodžiai geriausiai apibūdina šio politiko požiūrį į save ir savo vaidmenį istorijoje. Galima sakyti, kad šis neeilinio talento ir nepaprastos energijos žmogus buvo gimęs po laiminga žvaigžde – likimas jam ne kartą suteikė puikių šansų, suvesdavo su jam padėti pasirengusiais žmonėmis. Vis dėlto atkaklumas, užsispyrimas, didžiulis pasitikėjimas savimi atsigręžė prieš A. Voldemarą išvirkščiąja puse. Atrodo, šios savybės privertė ambicingąjį premjerą ir diplomatą pamiršti svarbiausią bet kokios politikos tikslą – priešus versti abejojančiais, o abejojančius –  draugais. Turbūt nė vienas tarpukario Lietuvos veikėjas per savo karjerą neužsidirbo tiek nedraugų, kiek jų buvo užsidirbęs A. Voldemaras.

Kai kuriuos šio veikėjo sprendimų ir poelgių motyvus iš tiesų nelengva suprasti. Jų iki galo nepaaiškina nei paties politiko laiškai, nei amžininkų prisiminimai. Kodėl provokiškai nusiteikęs politikas neretai priimdavo sprendimus, kurie objektyviai buvo naudingi Sovietų Rusijai? Kodėl jis taip skeptiškai žiūrėjo į raginimus ginklu ginti Lietuvos nepriklausomybę? Koks buvo A. Voldemaro vaidmuo 1926 metų perversme? Kodėl 1940-aisiais jis skubiai grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą? Pagaliau, kodėl NKVD suimtam ir ištremtam buvusiam premjerui buvo sudarytos tiesiog šiltnamio sąlygos? Vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra – tėra tik versijos.

 

Laimės kūdikis

 

Jei ne lemtingi atsitiktinumai, A. Voldemaro greičiausiai būtų laukusi kukli provincijos raštininko dalia. Tačiau tokių gabumų, tokios energijos ir tokių ambicijų asmenybei likimas tiesiog negalėjo neparūpinti lemtingų galimybių. Jis buvo trečias vaikas ne itin pasiturinčioje valstiečių šeimoje, kuri negalėjo suteikti jam nei rimto išsilavinimo, nei didelių perspektyvų. Tėvai teišgalėjo išleisti jį į Tverčiaus liaudies, o vėliau į Švenčionių trijų klasių mokyklą, kurią baigęs jis įsidarbino raštininku. Apie tolimesnius mokslus buvo galima tik pasvajoti, jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės: vyresnysis brolis, ieškodamas geresnio gyvenimo ir įsitaisęs dirbti garsiajame Peterburgo Putilovo fabrike, 1900 metais čia pasikvietė ir A. Voldemarą ir net suteikė jam kuklią finansinę paramą. Tiesa, nei pragyventi, nei pasiruošti mokslams gimnazijoje šios paramos neužteko. Bet būsimam politikui sekasi: per gerus pažįstamus jam pavyksta įsidarbinti Mokslų Akademijos bibliotekoje. Taigi, dabar jis turi ne tik duonos kąsnį, bet ir puikią galimybę ruoštis stojamiesiems egzaminams.

Netrukus A. Voldemaras susipažįsta su būsimu garsiu kalbininku Kazimieru Būga, taip pat besirengiančiu studijuoti gimnazijoje. Korepetitoriumi jie nusisamdo devyneriais metais vyresnį Peterburgo universiteto penktakursį, busimąjį teisininką Antaną Smetoną. Ši pažintis A. Voldemarui tapo lemtinga: netrukus A. Smetona taps didžiausiu autoritetu, mokytoju ir draugu, turėjusiu milžinišką įtaką jo politinėms pažiūroms ir karjerai.

Jau gimnazijoje atsiskleidžia nepaprasti A. Voldemaro gabumai – 1904 metais jis baigia mokslus aukso medaliu. Sprendžiant iš to meto korespondencijos, jis jau visiškai pasirengęs aukštam skrydžiui. Laiške neįvardintam adresatui, kurį būsimasis politikas vadina brangiąja močiute, jis rašo:  „Aš pasirengiau tolimesnei kovai su esamais sunkumais mano gyvenimo kely. Juk jų netruks, siekiant užsibrėžto tikslo. Tegul vėtros ūžia ir siunta, tegul jūra siūbuoja, tegul vilnys visą jėga niršta, aš nepalinksiu, kaip kokia nendrė bet tvirtai ir nepalaužiamai stovėsiu kaip uola“.  Tokios nuostatos jis laikysis visą gyvenimą, nors dažnai ji virs beatodairiškomis avantiūromis ir kietakaktišku užsispyrimu.

Tačiau kol kas užsispyrimo vaisiai dar saldūs – po 5 metų Peterburgo universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą A. Voldemaras taip pat baigia aukso medaliu. Netrukus jis jau pats skaito senovės graikų ir romėnų literatūros kursą Imperatoriškoje teisės mokykloje ir Peterburgo moterų aukštuosiuose kursuose, o 1911 m. tampa pirmuoju lietuviu, gavusiu docento vardą. Po stažuočių Italijos ir Švedijos universitetuose, jis gauna ekstraordinarinio profesoriaus vietą Permės universitete. Atrodė, kad nepaprastą kalbininko talentą turinčio ir dešimt kalbų mokančio A. Voldemaro laukia puiki mokslininko karjera, tačiau to jam atrodo per maža – jis svajoja tapti nepriklausomos Lietuvos vadovu ir šios svajonės neatsisakys visą gyvenimą.

Palanki proga įgyvendinti savo siekius A. Voldemarui pasitaikė išrinkus Lietuvos tarybą. Žinia apie tai jį pasiekė užsienyje, tad būsimasis premjeras nieko nelaukdamas skuba į Vilnių. Deja, visos vietos Taryboje jau užimtos, tačiau likimas pamėtėja jam dar vieną galimybę. Protestuodami prieš Tarybos ketinimus skelbti Lietuvą konstitucine monarchija iš jos pasitraukė keturi kairieji nariai. Tuomet į Tarybą nedelsiant įtraukiami iš Rusijos sugrįžę lietuviai, tarp jų – ir A. Voldemaras. Jis tuoj pat energingai imasi diplomatinės veiklos – lankosi pas Vokietijos kanclerį Maxą von Badeną, iš kurio išpeša pažadą perduoti valdžią Lietuvos vyriausybei, įsiprašo pas Prancūzijos, Italijos, Didžiosios Britanijos bei JAV pasiuntinius, įtikinėdamas, kad jų šalys pripažintų naują valstybę. Netrukus Taryba paveda A. Voldemarui sudaryti pirmąją Lietuvos vyriausybę. Šiame kabinete A. Voldemaras pasilieka sau užsienio reikalų bei krašto apsaugos ministro portfelius.

Kabineto vadovas jau pristatydamas Vyriausybės programą buvo įsitikinęs, kad gintis Lietuvai nėra nuo ko, tad kurti kariuomenę nėra jokios prasmės. „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti“, – įtikinėjo jis Tarybą. Labai greitai vyriausybės vadovas įsitikins, kad buvo visiškai neteisus. Įsitikins, bet nepripažins. Prie Vilniaus artėjant Raudonosios Armijos daliniams, A. Voldemaras neklauso raginimų, ir, užuot organizavęs gynybą, su finansų ministru skubiai išvyksta į Berlyną, apie tai net neinformavęs Tarybos.

Kadangi iš Lietuvos dingo ne tik premjeras, bet ir Valstybės Tarybos pirmininkas A. Smetona, Vyriausybės nariai tokią padėtį įvertino kaip Lietuvos palikimą likimo valiai ir visiškai pasimetė. „Jiems išvykus, mes pasijutome likę be jokio vairo… Nuotaika visų nupuolė ir ėmė reikštis net panika“ – vėliau prisiminimuose rašys šių įvykių liudininkas Kazys Škirpa. Finansų viceministras Liudas Noreika laiške Smetonai tuomet rašė: „Jumis visi laiko pabėgusiais, ir niekaip negalima išaiškinti, kad ne“.

Padėtį imasi gelbėti liaudininkai, pasišovę sudaryti naują koalicinę vyriausybę, kurios priešakyje stoja Mykolas Sleževičius. Iš pradžių jis nenori net girdėti, kad A. Voldemaras ir kiti „bėgliai“ užimtų kokius nors postus naujajame kabinete, tačiau, oponentų įtikintas, kad vyriausybės pasikeitimą dabar naudingiau pateikti ne kaip perversmą, o kaip kabineto reorganizavimą, nusileidžia, ir, sukandęs dantis, palieka A. Voldemarui užsienio reikalų ministro portfelį.

1920 metais, po Paryžiaus taikos konferencijos, Lietuva 1920 buvo pripažinta nepriklausoma valstybe, tačiau jos sienų klausimas liko neišspręstas. Per tą laiką spėjo pasikeisti dvi vyriausybės, ir šiuos uždavinius teko vykdyti Mykolo Sleževičiaus suformuotam ketvirtajam kabinetui. Tuo metu A. Voldemaras jau buvo stojęs į atvirą konfrontaciją su savo šefu, itin atkakliai priešindamasis taikos sutarčiai su Rusija. Prisidėjęs prie M. Sleževičiaus nuvertimo ir likęs ministru Ernesto Galvanausko kabinete, jis energingai kūrė ministerijos aparatą, tačiau spėjo sugadinti santykius su Latvija, reikšdamas pretenzijas į Liepoją ir Daugpilį.

Po 1922 metais įvykusių Steigiamojo Seimo rinkimų. A. Voldemaras atsisako jam pasiūlyto Švietimo ministro portfelio ir pasineria į publicistiką, greitai užsitraukdamas ant savo galvos valdžios nemalonę ir įpainiodamas į skandalą savo bičiulį A. Smetoną. Už tautininkų leidinyje “Vairas“,  paskelbtą straipsnį, kuriame premjeras E. Galvanauskas buvo apkaltintas šalies nacionalinių interesų išdavyste, jis buvo mėnesiui įkalintas ir kuriam laikui ištremtas iš Kauno. Dėl šio straipsnio nukentėjo ir A. Smetona – jam, kaip „vairo“ redaktoriui buvo skirta 2000 litų bauda, kurios nesumokėjęs pirmasis respublikos prezidentas keturias dienas taip pat praleido kalėjime.

Iš valdžios – į tremtį

Į vyriausybės vadovo postą A.Voldemaras sugrįžo po 1926 gruodžio 17-osios perversmo, kai šalies vadovu tapo jo bičiulis A. Smetona. Tuomet nuverstasis prezidentas Kazys Grinius sutiko paskirti A. Voldemarą ministru pirmininku su sąlyga, jog šis laikysis 1922 metų Konstitucijos. Nepaisydamas duoto pažado, naujasis kabineto tuoj pat numojo į jį ranka. Po kurio laiko jis mėgins numoti ranka ir į patį A. Smetoną, ir tai bus didžiausia jo klaida.

Ar pats A. Voldemaras tikrai buvo vienas iš gruodžio perversmo organizatorių, iki šiol nėra visiškai aišku, tačiau kai kurios detalės byloja tokios versijos nenaudai. Jeigu tikėsime vieno iš pagrindinių perversmo organizacijos vadovų ir Slaptosios karininkų organizacijos lyderių pulkininko Vlado Skorupskio žodžiais, pirmieji civiliai, kuriems tik išvakarėse buvo pranešta apie planuojamą perversmą buvo Antanas Merkys ir A. Smetona. Netiesiogiai šią versiją galėtų paneigti ir faktas, kad po perversmo jam buvo ne taip jau paprasta atsisėsti į kabineto vadovo kėdę, mat kariškiai norėjo, kad į šias pareigas būtų paskirtas A. Merkys. Tačiau tam pasipriešino vis dar formaliai prezidento pareigas ėjęs K. Grinius, todėl perversmininkams, norėjusiems legalizuoti savo veiksmus, nebeliko nieko kita, kaip pasiūlyti kompromisinę A. Voldemaro kandidatūrą. Ambicingajam politikui ir vėl pasisekė.

1927 metais tautininkai, išstūmę iš naujosios vyriausybės krikdemus, tampa vienvaldžiais krašto šeimininkais. Viltys, kad paleidus III Seimą, netrukus bus surengti nauji demokratiški rinkimai, taip pat pamažu blėsta. A. Voldemaras žadėjęs tai padaryti jau pavasarį, į visus priekaištus „Tiesa, aš žadėjau jį šaukti pavasarį, bet nepasakiau, kurį pavasarį.“

Drauge su premjero postu gavęs ir užsienio reikalų ministro portfelį, A. Voldemaras veikė labai aktyviai, tačiau nepakentė jokių nuomonių ir patarimų. Jam vadovaujant, Lietuva negalėjo pasigirti dideliais užsienio politikos laimėjimais, išskyrus sutartį su Vokietija, kuria Lietuvai buvo pripažintas Klaipėdos kraštas ir konkordatą su Vatikanu. Vis dėlto prezidentas A. Smetona nesiliovė gyręs savo seno bičiulio: „Ką mes darytume, jei neturėtume prof. Voldemaro? Kas gi kitas sugebėtų taip drąsiai mus apginti?“ – klausė jis. Tuomet niekas dar neįtarė, kad už šių pagyrų slypi vis gilėjantys dviejų valdžios vyrų nesutarimai, kuriuos išprovokavo nežabotos premjero ambicijos tapti vienvaldžiu šalies vadovu, A. Smetonai paliekant tik tautos vienybės simbolio funkcijas. Tokie norai itin sustiprėjo po A. Voldemaro vizito į fašistinę Italiją ir jos vadovo Benito Mussolinio pavyzdys.

Tais pat metais A. Voldemaras, įkvėptas Italijos juodmarškinių pavyzdžio, įkuria karinę organizaciją „Geležinis vilkas“ ir tampa jos vadu. Per porą metų jos narių skaičius išauga iki 3,5 tūkstančio. Pamažu „Geležinis vilkas“ tampa grėsminga jėga. Jos aktyvistai ima persekioti visus, kuriuos laiko „tautos priešais“ – daužo langus, teplioja iškabas, niekina žydų kapus ir naikina jų turtą, terorizuoja jiems neįtinkančius politikos veikėjus, įsiverždami į jų namus ar net išveždami į mišką. Aktyvi šios organizacijos narių parama ir besąlygiška jų ištikimybė kabineto vadovui greičiausiai sukėlė jėgos ir nebaudžiamumo iliuziją – jis ėmė atvirai nesiskaityti su ministrais ir net leisdavo sau viešai duoti pastabas A. Smetonai. „Antanai, nepamiršk, kad esi prezidentas tol, kol aš to noriu“ – kartą pareiškė A. Voldemaras nė nesusimąstydamas, kad šiais žodžiais jis pasirašo sau nuosprendį.

Pasikliaudamas savo „asmenine gvardija“ kabineto vadovas aiškiai nesuprato, kad užsimojo prieš gerokai protingesnį priešininką, sugebantį sulaukti reikiamo momento. Toks momentas netruko ateiti. Kartą, A.Voldemarui išvykus į užsienį, visi ministrai staiga įteikė A. Smetonai atsistatydinimo prašymus, motyvuodami tuo, kad nebegali dirbti su arogantišku ir pasipūtusiu savo vadovu. Jausdamas artėjantį krachą. A. Voldemaras skuba į Kauną, tačiau šaukštai jau po pietų: prezidentas paleidžia vyriausybę, o naująjį kabinetą sudaryti paveda savo svainiui Juozui Tūbeliui.

Savižudiški sprendimai

Vis dėlto A. Smetona neketina imtis kokių nors represijų prieš savo buvusį bendražygį. Priešingai, naujajame kabinete jam pasiūlomos Užsienio reikalų ministro pareigos. Tačiau A. Voldemaras jų atsisako ir atkakliai ieško vis naujų problemų. Netrukus saugumas suseka net kelias voldemarininkų planuotas ginkluotas akcijas, kuriomis norėta gražinti į pareigas jų vadą. Prieš patį A. Voldemarą jokių įkalčių nerasta, tad jis „kaip pavojingas visuomenės tvarkai ir rimčiai asmuo“ metams ištremiamas į Platelius, o vėliau, negalėdamas grįžti į glaudžiasi pas Zarasuose gyvenantį pusbrolį.

Be tardymo ir teismo netekęs laisvės buvęs kabineto vadovas savo gavo savo kailiu pajusti, ką reiškia paties kurta tvarka, kurią prižiūri saugumas, policija ir karo komendantai karo komendantai.

Suprantama, kad prieš tokią tvarką galima mėginti kovoti nebent intrigomis ir jėga. Tad 1934 metais voldemarininkai griebiasi dar vieno bandymo organizuoti perversmą. Kariuomenės štabo viršininko Tačiau veltis į ginkluotą konfliktą su A. Smetonos rezidenciją saugančiais policininkais maištininkai nedrįsta. Vietoje to, P. Kubiliūnas su kitais perversmininkų vadais atvyksta pas prezidentą ir bando įtikinti jį paskirti A. Voldemarą ministru pirmininku. Tuo tarpu pats tremtinys ekspremjeras karo lėktuvu jau skrenda iš Zarasų į Kauną.

Atrodo, kad įkvėpti gruodžio 17-osios perversmo sėkmės, maištininkai tikisi, kad ir šį kartą viskas eisis kaip sviestu patepta. Tačiau įvykiai klostosi visiški kitaip: A. Smetonai kategoriškai pareiškia nenorįs turėti jokių reikalų su „politiniu banditu“, o prezidentūros link ginti valstybės vadovo jau traukia karo mokyklos kursantai ir II pėstininkų pulko kariai. A. Smetona pasiūlo grąžinti maištininkų dalinius į kareivines ir pažada jų nebausti. Petro Kubiliūno vadovaujami maištininkų daliniai birželio 7-osios naktį užima Vyriausiąjį štabą, tuščius vyriausybės rūmus, išstato sankryžose ir ant tiltų šarvuočius, apsupa prezidentūrą.

Tačiau šio savo pažado A. Smetona neištesės. Apie 70 karininkų bus išleisti į atsargą arba pažeminti iki eilinių, penki maišto organizatoriai bus nuteisti sušaudyti. Tiesa, netrukus mirties bausmė jiems bus pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu, o dar po poros metų jie bus paleisti į laisvę. 12 metų kalėti nuteisiamas ir pats A. Voldemaras. Atrodo, kad A. Smetona šį kartą ne juokais įpykęs ant savo buvusio globotinio – jis nereaguoja į kelis iš eilės A. Voldemaro malonės prašymus ir tik 1938 metais sutinka išleisti jį į laisvę, bet tik su sąlyga, kad šis nedelsiant išvyks iš Lietuvos. Taigi, kalėjimą vėl pakeičia tremtis: A. Voldemaro mėginimas po pusantrų metų sugrįžti į Lietuvą iš Paryžiaus baigiasi policijos priežiūra Zarasuose, kol pagaliau A. Smetona pasirūpina, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika – maištingasis politikas su kuklia diplomatine misija išsiunčiamas į Vatikaną. Daugiau į nepriklausomą Lietuvą jis nebesugrįš.

1940 vasarą, kai Lietuvoje jau šeimininkauja Sovietų kariuomenė ir J. Stalino emisarai, A. Voldemaras priima, keistą ir sunkiai paaiškinamą sprendimą, galiausiai kainavusį jam gyvybę. Birželio 19 dieną, nepaisydamas pasiuntinio Berlyne K. Škirpos atkalbinėjimų, jis vyksta į Lietuvą. Kas paskatino buvusį kabineto vadovą kišti galvą į kilpą iki šiol tebėra paslaptis – gal jis tikėjosi, kad jam, iš šalies pabėgusio A. Smetonos priešininkui bus pavesta sudaryti naują Vyriausybę? O Gal vis dėlto A. Voldemaras turėjo prieš sovietus šiokių tokių nuopelnų? Šiandien daugiau ar mažiau aišku tik viena – nors patyręs diplomatas ir žinojo apie Molotovo-Ribbentropo paktą, jis nieko nenutuokė apie vėliau pasirašytus papildomus jo protokolus, tad buvo šventai įsitikinęs, kad Lietuva pateks į Vokietijos įtakos sferą.

Tam, kad suprastų, jog klydo, A. Voldemarui nereikėjo ir poros valandų: vos pervažiavęs sieną jis su žmona buvo suimtas ir netrukus atsidūrė  Maskvos Butyrkų kalėjime. NKVD neabejoja, kad jo grįžimas į Lietuvą susijęs su kažkokia itin svarbia žvalgybine misija, tad daug žinantis politikas ir diplomatas gali būti jiems naudingas. Greičiausiai tuo galima paaiškinti faktą, jog, užuot atsidūręs Sibiro lageriuose, A. Voldemaras jau po mėnesio tremiamas į Šiaurės Osetijos sostinę Ordžonikidzę, kuriame jam sudaromos tiesiog šiltnamio sąlygos: trijų kambarių butas, nauji baldai, ir 2000 rublių kas mėnesį – tai daugiau, nei mokama Šiaurės Osetijos komunistų partijos pirmajam sekretoriui. Suprantama, kad buvęs politikas buvo apstatytas NKVD šnipais – pradedant kiemsargiu ir namų darbininke, ir baigiant „atsitiktinai“ Ordžonikizėje buvusiais atsidūrusiais pažįstamais iš Lietuvos.

Vis dėlto sovietų saugumui teko nusivilti – jokios per tardymus neišgautos informacijos A. Voldemaras taip ir nesuteikė, o prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui jis, matyt, tapo visiškai nebereikalingas. Naktį iš 1941 metų birželio 26 į 27 dieną jis su žmona buvo suimtas ir apkaltintas ryšiais su vokiečių žvalgyba, fašistinio pučo organizavimu Lietuvoje ir vadovavimu fašistinei organizacijai. Paprastai tokių bylų nagrinėjimas netrukdavo labai ilgai, o jų baigtis buvo žinoma iš anksto. Tačiau A. Voldemaro atveju kažkodėl buvo kitaip – NKVD Ypatingasis pasitarimas ilgai susirašinėjo su Šiaurės Osetijos prokuratūra, vis rasdamas formalių priežasčių neskelbti nuosprendžio. Jo buvęs politikas taip ir nesulaukė – frontui artėjant prie Šiaurės Kaukazo, jis buvo skubiai pergabentas į tas pačias Butyrkas, kur 1942 metų gruodžio 6 mirė kalėjimo ligoninėje, neva nuo bado ir išsekimo.